SVARBI INFORMACIJA

Kadangi pamačiau, jog Blogger nėra pati patogiausia vieta talpinti kūrinius, ši istorija perkelta į Wattpad. Ją rasite čia: Hogvartso Šešėliai

Įkeltas ir 7 skyrius :) 

PRATARMĖ

Įspėjimas - šis fanfiction kūrinys nėra skirtas vaikams iki 16 metų.

Voldemortas nugalėtas, burtininkų pasaulyje viešpatauja taika ir vieninteliai sunkumai su kuriais susiduria Hogvartso mokiniai ir mokytojai tai pamokos ir mokinių išdaigos. Bet kaip sakoma - ne viskas auksas, kas auksu žiba.
Dumbldoras - ne gerutis senas burtininkas pusmėnulio formos akiniais, auksinio trejeto išdaigos - nebevaikiškos, Sneipas - ne bebaimis dvigubas agentas, o profesorius Lubinas niekaip nesusidoroja su gedulu. Visi kiti herojai irgi turi įvairių rūpesčių.

Istorijos ašis - Severas Sneipas ir jo santykis su aplinka karui pasibaigus. Idėja parašyti šį veikalą kilo po paskutiniosios Hario Poterio serijos knygos. Kaip tik tada ir atradau fanfiction žanrą. Istoriją pradėjau rašyti angliškai, dalis jos taip ir plaukioja internete. Jei atvirai - buvau porai metų užmetus rašymą ir nemaniau, kad vėl kada grįšiu prie šio savo veikalo, bet prieš keletą dienų, aptikusi senus failus archyve, nutariau jį atgaivinti ir prikelti lietuvių kalba.

Haris Poteris ir kiti Hario Poterio knygų veikėjai, paminėti šiame kūrinyje priklauso J.K Rowling. Taip pat man nepriklauso niekas, ką atpažįstate šioje istorijoje. Esu dėkinga knygų autorei už nuostabius kūrinius ir galimybę žaisti su jos veikėjais. 

Linkėjimai, 

Kitty Black

I SKYRIUS

PABUDIMAS

„- Pažvelk į mane, - sukuždėjo jis. Žalios akys susitiko su juodomis, bet po akimirkos juodųjų gelmėje kažkas užgeso, jų žvilgsnis liko tuščias ir sustingęs. Hario apsiaustą gniaužianti ranka dunkstelėjo į grindis, ir Sneipas daugiau nesujudėjo. „

Debesys, tamsūs ir grėsmingi supo Hogvartso pilį, pranašaudami ateinančią audrą. Saulė jau leidosi, tad pilis skendėjo šešėlyje.  Horizonte buvo matyti šviesos ruožas, plonytė auksinė juosta, kurią po kelių akimirkų pasiglemžė tamsa. Mažutis langas buvo šiek tiek pravertas  ir pro jį sklido mokinių keliamas triukšmas;  pastarieji skubėjo grįžti į rūmus kol jų neužklupo liūtis.

Severas Sneipas neramiai sujudėjo. Jausmas buvo klaikus. Pykino, sukosi galva, o kaulus laužė taip, lyg kas būtų jį tempęs ant kankinimų suolo. Be viso to siaubingai troškino.

-Gerti...vandens... - tyliai sušnabždėjo. – Prašau... – Suvaitojo, nors net nenutuokė, ar dar kas be jo kambaryje yra. Tačiau greitai išgirdo skubių žingsnių aidą.

- Pagaliau atsipaipeliojai, – kažkas kimiai sulojo. - Tataigi, o mes jau beveik ruošėmės pakasynoms. 

Sneipas galėjo prisiekti, kad tą balsą jau yra girdėjęs tūkstančius kartų, tačiau niekaip negalėjo prisiminti kur ir kada. Staiga pajuto, kaip kažkieno stipri ranka jį pasodino ir prikišo stiklinę prie lūpų.

- Išgerk šitą, - įsakė kimusis balsas. - Bus geriau. 

 Sneipas klusniai prasižiojo, leisdamas skysčiui  tekėti  jo išdžiūvusia gerkle. Gėrimas buvo skanus, bet po kelių gurkšnių stiklinę iš jo atėmė.

- Kur aš esu? – šiaip ne taip suniurzgė, tuo pačiu bandydamas atpažinti žmogystą, stovinčią prie jo lovos, tačiau bergždžiai - kambaryje buvo taip tamsu, kad jam pavyko įžiūrėti tik kontūrus.

- Hogvartse. –  Striukai atsakė žmogysta.

- Kas man atsitiko?

- Neverta dabar apie tai kalbėti. Gulėk ramiai, greitai gausi vėl atsigerti. – Buvo panašu, kad atėjūnas nesiruošė jam nieko aiškinti.

 - Aš noriu dabar...Mane troškina...

Stiklinė vėl buvo prinešta jam prie lūpų ir Sneipas bandė suprasti iš ko jis pagamintas.

- Medus...vandeninė pipirnė... – dar sugebėjo sumurmėti prieš nugrimzdamas į gilų miegą.

Kai jis vėl pramerkė akis jau buvo vėlyvas vakaras. Prieblanda nekėlė jam nuostabos, priešingai –buvo dėkingas, kad ryški šviesa nežlibina akių. Lengvai sujudėjo – kai kuriuos raumenis ir kairę kaklo pusę vis dar gėlė, tačiau jautėsi kur kas geriau. 

- Kaip jauties?  - Sulojo tas pats kimus balsas. Sneipas, vangiai pakėlęs akis pamatė, kas stovi greta jo lovos.

Lubinas susirūpinusiu žvilgsniu spoksojo tiesiai jam į akis. Sneipas atrodė siaubingai, baisiau už pačią mirtį:  netekęs daug svorio, veidas juodų, ilgų, riebaluotų, sulipusių plaukų fone buvo pamėkliškai baltas. Lūpos suskeldėjusios ir sausos. Tik akys liko tokios pat – du juodi ir gilūs ežerai, bet be įprastinio cinizmo. Iš nuodų ir vaistų meistro, visų mokinių siaubo, profesoriaus Sneipo beliko makabriškas žmogaus pavidalas.

- Lubinas...kokia nemaloni staigmena. – Sneipas nusiviepė. Jis nekentė Lubino ir net nesistengė tos neapykantos slėpti. Remas Lubinas visada buvo Sneipo priešingybė. Šiltas, mylintis, rūpestingas  ir drovus. Sneipas buvo ciniškas, bejausmis, kandus ir pagiežingas.

Lubinas susiraukė, tačiau nepratarė nė žodžio. Galų gale, ko jis tikėjosi? Sneipas taip ir liko senasis Sneipas. Jis buvo kas buvo, ir keli mėnesiai, praleisti be sąmonės nepakeitė tulžingo charakterio ir pašaipaus elgesio. Tylėdamas jis atnešė buteliuką su sidabriniu skysčiu ir padavė Sneipui.

- Kas čia per šūdas, Lubinai?

- Priešnuodžiai.

- Kokio velnio man tie priešnuodžiai, Lubinai?

- Severai, tiesiog išgerk.

Sneipas įtariai nužvelgė Lubiną, bet vistik ištuštino buteliuką ir iškart ėmė žiaukčioti: eliksyras buvo nenusakomai šlykštaus skonio, kartesnis už levomicetiną.

- Tfu, bjaurastis! Kas po galais man atsitiko, Lubinai? Sneipas pamėgino atsisėsti, bet tuoj pat krito atgal ant pagalvių, pirštais įsikibdamas už antklodės kraštų.

- Ne taip greitai, Severai.  – Lubinas padėjo jam atsisėsti ir pakišo dar vieną pagalvę už nugaros. – Ar ką nors prisimeni, kas nutiko tądien?

- Ne, Lubinai, nieko.

- Nieko ničnieko, Severai?

- Išsitrink galvą, Lubinai, – piktai sušnypštė Sneipas. – Vienintelis dalykas kurį prisimenu, tai tas šlykštus gyvatės snukis.

- Tai Nadžinė, Severai. Akivaizdu, kad Voldemortas užsiundė ją ant tavęs. Kai tave pagaliau suradome Žviegiančioj Būdoj, tu skendai savo paties kraujyje. Patikėk, vaizdas nekoks. 

- Kiek laiko aš čia?

- Pusę metų, – trumpai atsakė Lubinas.  - Dabar spalio pabaiga.

Padriki vaizdai praplaukė Sneipui pro akis. Žviegianti Būda, Voldemortas, Nadžinė ir kraujas. Gausybė kraujo.

- Severai, ar viskas gerai? – Lubinas švelniai papurtė jį už peties. – Tu išblyškai.

- Kas... – sukosėjo Sneipas. – Kas laimėjo karą? – Nuodų ir vaistų meistro žvilgsnis tapo paklaikęs it bepročio.

- Mes. Voldemortas tiesiog ištirpo. Kaip dūmas. 

- Daug žuvusių? –  atrodė, kad Sneipas paprasčiausiai konstatuoja faktą, o ne klausia.

- Daug žmonių žuvo, Severai. – Lupinas sunkiai sudribo ant lovos krašto, jo balsas buvo kupinas liūdesio. – Tonks mirė, Severai.

- Neturiu ką pasakyt, Lubinai, – prisiversdamas prabilo. – Nebent tik tiek, kad užjaučiu, bet koks skirtumas? Jos tai nesugrąžins, - sumurmėjo ir staiga pajuto, kad vėl silpsta. Jis įkvėpė lėtai, beveik atsargiai ir nugrimzdo į letargą. 

II SKYRIUS

STAIGMENA

Buvo lapkričio rytas. Naktį stipriai palijo, pilies kieme visur telkšojo balos ir purvas, tvyrojo rūkas.  Rūkas buvo visur: pilies kieme, kvidičo aikštėje, tiršti, it kisielius jo kamuoliai kilo iš ežero, net Uždraustojo miško nesimatė. Kieme nebuvo nė gyvos dvasios;  drėgmė ir šaltis smelkėsi iki pat kaulų smegenų.

Sneipas sėdėjo lovoje ir nervingai makalavo šaukštu po lėkštę. Avižinė košė, lipni, pilka masė anaiptol nekėlė jam apetito. Jau antra savaitė eina nuo to laiko, kai jis prabudo po pusmetį trukusio letargo, tačiau apie išrašymą nebuvo jokios kalbos. Madam Pomfri, paklausta apie tai, kada jį ketina paleisti, atsakydavo tik tiek, kad kada bus laikas, tada ir paleis, kad jam reik dar gerokai pasitaisyti ir panašiai. 

- Šūdas! – Sneipas atsisvėdėjęs šveitė lėkštę į sieną. Lėkštė sudužo, o košė, net nepakeitusi formos šleptelėjo ant žemės tarsi pilkas kamuolys.

 Kaltės jausmas dėl Dumbuldoro mirties tiesiog persekiojo jį. Daužė į gabalus, klijavo ir daužė vėl.

Žudikas.

- Kas, po galais, tau darosi? – suriko Lubinas, įėjęs kaip tik tuo momentu, kai lėkštė skrido į sieną. – Manai man labai malonu valyti tai, kas lieka po tavo isterijos priepuolių?!

- Nežinau ką sau galvoji, - nusižiovavęs suniurzgė jis. - Lubinai, jei tu manai, kad man labai rūpi, kas tau malonu ir kas - ne, tai labai klysti. Tiesiog išeik, 

Lubinas, netardamas nė žodžio, mostelėjo lazdele ir siena tapo kaip buvusi. Duženos ir košės likučiai ištirpo ore. Tada tyliai priėjo ir atsisėdo ant kėdės šalia Sneipo lovos.

- Aš pasakiau tau. Palik. Mane. Ramybėje. – Piktai sušnypštė Sneipas. –Atsipisk, liaudiškai tariant.

- Severai, manau, su kolega turėtum būti mandagesnis, mano berniuk.

Sneipas atsisukęs jau žiojosi plūstis, bet tik aiktelėjo.

Tiesiai priešais jį stovėjo Albas.

Albas Dumbldoras.

Ne vaiduoklis, ne poltergeistas.

Sneipas pasitrynė akis. Vieną kartą, antrą. Dumbldoras stovėjo kaip stovėjęs.

- Ar viskas gerai, vaiki? – Dumbldoras uždėjo ranką Sneipui ant peties.

- Albai?

- Taip, Severai?

- Kaip? – jis sumikčiojo. – Kaip...tu...aš....

- Kaip likau gyvas?

Sneipas tesugebėjo tik lengvai linktelėti galva.

- Tai ilga istorija, Severai. Galbūt papasakosiu tada, kai ateis laikas.

Senas ožys.

- Tai aš nesupūsiu Azkabane, Albai?

- Nesijaudink dėl to, mano berniuk. – Dumbldoro akys smagiai sužiburiavo Sneipui atsidūsėjus iš palengvėjimo. – Gal nori citrininio ledinuko?

- Ne, dėkui.

- Nebūk toks rūstus su savo kolega. – Senojo burtininko akys vėl smagiai sužybsėjo.

- Atsiknisk, Albai. Tiesiog atsiknisk. – Sneipo balse nebuvo girdėti pykčio ar susierzinimo.

- Paniuręs kaip visada, kiek matau. – Dumbldoras nusišypsojo. – Minerva man nupirko pyrago su kremu, nekantrauju paragauti. Elkis gražiai, Severai. – Jis apsisuko ant kulno ir ištirpo ore.

Dumbldorui išėjus, Sneipas atsivarstė marškinius; šlapia drobė tiesiog lipo prie kūno. Nepaisant praviro lango palatoje buvo labai šilta, stačiai karšta. Profesorius Lubinas buvo dingęs, bet Sneipas jo ir nepasigedo.

Į palatą įsiveržė Madam Pomfri. Kaip visada apsivilkusi raudoną uniformą, pasipuošusi iškrakmolyta prijuoste, kuri šiugždėjo jai vos pajudėjus, ant galvos – balta, kieta kepuraitė.

- Kaip tu, Severai? – jos žvilgsnis buvo griežtas.

- Gerai. Nors ne, negerai – aš juk čia.

- Kas nors ne taip?

- Viskas ne taip.

- Suprantu. – Madam Pomfri veidas sugriežtėjo dar labiau. – Deja, bet turi pasilikti čia bent jau savaitę. Mažiausiai.

- Nekalbu apie ligoninę.

- O apie ką tada?

- Nesvarbu. – Sneipas buvo visiškai sutrikęs. Manė, kad daugiau niekada nebebus citrininių ledinukų, naktų, praleistų žaidžiant šachmatais iki ryto, užknisančių kalbų per pusryčius Didžiojoje salėje, arbatos gėrimo prie ugnies, nieko. Jis niekada sau to nepripažino, bet Albas Dumbldoras jam reiškė daug.

Panašu, kad viskas grįžta į normalias vėžes.

Išskyrus jį patį. Kažkas buvo ne taip. Jautėsi apatiškas viskam, kažkoks patogiai atbukęs. Sneipas net nepajuto, kaip nusiviepė.

- Severai, - nutraukė jo mintis Madam Pomfri, - nesimaivyk. Mano žodis galutinis – iš čia išeisi nė anksčiau kaip po savaitės.

- A? – jis nusipurtė prisėlinųsį snaudulį. – Bet aš jau sveikas. Niekaip nesuprantu, kokio velnio man likt toj suknistoj ligoninėj?

- Taip, sveikas, kurgi ne. – ramiai paprieštaravo Madam Pomfri. – Pasirodo tu dar kvailesnis nei maniau. Tavo organizme yra įvykę kažin ar pataisomų pokyčių. Tu sergi, Severai. Esi nevisavertis. Gydomieji eliksyrai veikia tave nepakankamai. Pulsas padažnėjęs. – Ji pašvietė jam į akis. – Vyzdžiai per lėtai prisitaiko prie pasikeitusios šviesos, reakcija per lėta. Atrodai kaip pašildytas numirėlis, šonkaulius ir per antklodę galima suskaičiuoti. Tau dar gydytis reikia, o tu kalbi apie tai, kad tave iš čia išleisčiau.  Pagulėsi čia dar savaitę, nuo to blogiau nebus.

- Bet...

- Jokių prieštaravimų, Severai. – gana šiurkščiai pertraukė jį slaugė. – Pasilieki čia dar savaitę. Tai mano paskutinis žodis. Ir apskritai – tau vertėtų išsimaudyt. Švarinantys burtai neatstoja karštos vonios.

Į vonią ji įžengė kaip tik tada, kai Sneipas stovėdamas po dušu skalavosi muilo putas. Jis kostelėjo ir susikuklinęs atsuko jai nugarą.

- Nesidrovėk, - tarė ji mesdama jam švarų rankšluostį. – Pamačiusi nuogą vyrą nenualpstu. Apskritai – mudvi su Makgnonagal juokaujame, kad jei matei vieną – vadinasi matei visus.

Jis išlipo iš vonios rankšluosčiu apsivyniojęs klubus.

- Na bet ir liesumėlis tavo, Severai, - Madam Pomfri apžiūrinėjo jį toliau. – Gražus randas, - šyptelėjo. – Kas tau nutiko? Lentpjūvėj papuolei po pjūklu?

- Norėčiau apsirengt, Pope - kažkodėl nesijaučiu labai jaukiai, kai mano nuogybę dengia tik šis skuduras.

- Ir iš kur tu toks drovus išlindai? – Ji sviedė jam švarius marškinius. – Še, apsivilk ir varyk į lovą. Jei atėjusi pamatysiu, kad neguli – nebūsi išrašytas net po mėnesio. – Ir ji, greitai apsisukusi ant kulno, išdrožė pro duris. 

III SKYRIUS

VIZITAS

               Didžiojoje salėje pietų metą buvo triukšminga kaip visuomet. Mokiniai valgė, šnekučiavosi, aptarinėjo pamokas ir mokytojus bei Hogvartso naujienas ir gandus.

               Hermiona klestelėjo į suolą šalia Ronio ir Hario. Ronis purtėsi nuo savęs maisto likučius – Fredis ir Džordžas, kurie po ilgų Molės Vizli įtikinėjimų grįžo į Hogvartsą užbaigti mokslo metų, iškrėtė eilinį pokštą – į keptą kalakutą įkišo petardą.

                - Turiu naujieną, - sučirpė ji, krėsdamasi į lėkštę bulvių košės. – Profesorius Sneipas atsigavo. Sėdėdama bibliotekoje nugirdau kaip Madam Pomfri kalbėjosi su profesore Makgonagal.

                Hario ranka, laikanti šakutę su pamauta apkepinta bulve taip ir sustingo virš lėkštės, o Ronis užspringo.

                - Ką tu sakai? – siaubingai kosėdamas vos pratarė Ronis, - tai gražiausiai, vėl Sneipas mus kankins. Galėjo palaukt iki semestro galo ar ką.

                - Profesorius Sneipas, Roni, - piktai pataisė jį Hermiona. – Šiaip jau nemanau, kad jis šį semestrą grįš į darbą; Madam Pomfri sakė, kad profesorius dar savaitę mažiausiai praleis ligoninėje, o kai išeis – gydysis ambulatoriškai.

                - Ambu...kaip? Hermiona, nė velnio nesuprantu ką čia mali. Kalbėk kaip žmogus.

                - Jei daugiau laiko skirtum knygoms, o ne trainiojimuisi po apylinkių užeigas, tokių klausimų nekiltų, Ronaldai, - piktokai iškošė ji. – Tiek to, tai reiškia, kad jis išėjęs iš ligoninės gydysis namuose.

                Haris tebetylėjo. Prisiminė tą dieną, kai Žviegiančioj Būdoj surado Sneipą paplūdusį kraujais, kaip bėgo kviesti Lubino ir Makgonagal, kaip įtikinėjo, kad nepaliktų Sneipo mirti. Vėliau, jau kai Voldemortas buvo nugalėtas, jis parodė prisiminimus profesorei Makgonagal, kad pastaroji neišsiųstu Sneipo į Azkabano ligoninės skyrių, kur jis pasveikęs būtų teisiamas. Kaip ji, net pamačiusi viską, atkakliai nenorėjo tikėti, kad Sneipas nėra nusikaltėlis, ir patikėjo tik tada, kai sekančią dieną grįžo Dumbldoras ir pats viską papasakojo.

                - Manau turėčiau jį aplankyt, - Haris metė žvilgsnį į mokytojų stalą: Sneipo vieta tebebuvo tuščia.

                Ronis užspringo antrą sykį. Kosėjo kaip pasiutęs, į visas puses taškydamas moliūgų sultis.

                - Išprotėjai, Hari. Sneipas tave nudės net nespėjus peržengt palatos slenksčio. Pačirčkins kaip kalakutą.

                - Nu jau, Roni, kam profesoriui Sneipui pulti Harį? – paniekinamai tarstelėjo Hermiona. – Hari, tikrai, manau turėtum jį aplankyt. Būtų gražu.

                - Bepročiai. Jūs abu – bepročiai, - pakilo Ronis. – Turiu eit, man reikia...ėėė...pabaigt rašinį. 

*

              Atėję į apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką, profesoriaus Lubino klasėje nerado. Jie susėdo, išsiemė plunksnas, pergamentą, vadovėlius ir belaukdami pamokos pradžios ėmė šnekučiuotis. Ronis iš paskutiniųjų įtikinėjo Harį atsisakyti minties eit pas Sneipą, bet šis buvo tvirtai nusiteikęs. Taip jiems besiginčijant įėjo Lubinas. Kaip visada nuskuręs, be laiko susenęs. Išsiblaškęs šyptelėjo mokiniams ir ant stalo padėjo senutėlį portfelį, visiškai praradųsį prekinę išvaizdą.

- Šiandien kalbėsime apie monstrus, - pradėjo Lubinas. – Ar kas nors iš jūsų galite pasakyti ką apie strygą?

Klasėje tapo mirtinai tylu. Net Hermiona šįkart nepakėlė rankos.

- Kaip matau, nežinote, bet tai nenuostabu – strygų yra itin mažai ir per pastaruosius tris šimtus metų Anglijoje nebuvo nė vieno pavertimo atvejo, - švelniu balsu tarė Lubinas. – Stryga yra moteris, užkeikimu paversta į monstrą. Ji neapkenčia visų gyvų būtybių, ir jei kas pasimaišo strygos kelyje, dažniausiai būna surytas.

- Visiškai? – drebančiu balsu paklausė Ronis.

                - Dažniausiai taip, - Lubinas atrodo, nė nepastebėjo, kad Ronis jį pertraukė. – Bet būta atvejų, - tęsė toliau, - kai tik galvą nukando, kitus išmėsinėjo. Dar kitus nugrauždavo švariai. Stryga yra pavojinga vien dėl savo jėgos ir dydžio. Ir dar – ji labai greitai juda, puikiai laipioja įvairiais paviršiais, jos šuolis į aukštį gali siekti dvidešimt pėdų. – Lubinas įjungė projektorių. – Štai, išlikęs strygos piešinys.

                Visi smalsiai sužiuro. Iš projektoriaus į juos žvelgė kresnas, į alaus statinę panašus padaras, gal devynių pėdų aukščio, nasrais nuo ausies iki ausies, pilnais dantų lyg durklų, raudonomis akimis. Neproporcingai didelę galvą ant trumpo kaklo gaubė susivėlusių, išsitaršiusių rusvų plaukų aureolė, stambios letenos ilgais nagais siekė žemę. Stryga projektoriuje šiurpiai sumaurojo, net dundantis aidas nusirito per klasę, tada susilenkė dvilinka, sustingo ir įnirtusi suurzgė.

                - Strygą nugalėti galima dviem būdais, - tęsė Lubinas. – Ją galima užmušti arba atkerėti. Stryga turi imunitetą burtams ir įprastiniams ginklams. Tai reiškia, kad su savo burtų lazdele jos nepriveiksit, taip pat nepadės jokio kito metalo ginklai, išskyrus tuos, kurie nukaldinti iš gryno sidabro. Strygą užmušti galima tik sidabriniu kardu. Strygai, kaip ir daugumai burtais sutvertų padarų, sidabras yra pražūtingas. Tiesa, dėl jos jėgos ir gebėjimo labai greitai judėti to padaryti beveik neįmanoma, todėl daugiausiai žinomi yra atkerėjimo atvejai. Tam, kad atkerėti strygą reikia praleisti su ja visą naktį – nuo saulėlydžio iki trečiųjų gaidžių ir per tą laiką neleisti jai grįžti į sarkofagą. Teigiama, kad tai nėra labai jau sunku, kadangi stryga iš savo sarkofago išlenda tik per pilnatį. Pasiryžę ją atkerėti dažniausiai paspęsdavo sidabrinio tinklo spąstus. Nors stryga ir stipri, spąstų pakakdavo nukreipti jos dėmesiui. Mat sidabras sukelia didelius skausmus, strygą jis degina kaip ugnis. Tas kelias minutes, kol ji draskosi nuo savęs tinklą, galima pasislėpti ir užstumti sarkofago dangtį. Jei viskas pavyksta – stryga atvirsta į žmogų.

    Tuo metu Hermiona pakėlė ranką. Ji vos netrypė iš nekantrumo.

                - Klausau, Hermiona.

                - Kas nutinka, kai stryga atkerima atgal į žmogų?

                - Gerai, kad to paklausei, - nudžiugo Lubinas. – Atkerėta stryga tampa paprasčiausiu žmogumi, bet tik fiziškai. Ji nebetrokšta kraujo, tačiau protinė būklė būna kaip trejų – keturių metų vaiko, nė daugiau.  Jei moteris nebuvo paversta į strygą dar vaikas, protinė būklė atsistato ir tinkamai lavinant, normalizuojasi per kelis metus. Ir štai kas dar – atkerėta stryga privalo nešioti ant kaklo sidabro grandinėlę su safyru. Visada. Dieną ir naktį. Tai apsaugo nuo letargo, kurio metu kerai gali pasikartoti, nors tiesiogiai jų niekas ir neužleistų. Nepatvirtinti šaltiniai dar byloja, kad tame kambaryje kur miega atkerėtoji, karts nuo karto reikia pasmilkyti kadagio šakelę...

                Staiga šaižiai nuaidėjo skambutis, skelbiantis pamokos pabaigą. Lubinas dirstelėjo į laikrodį.

                - Ką gi, - tarė, - mūsų pamoka jau baigias. Namų darbų neužduodu, - šyptelėjo, kai klasė pritariamai suūžė.  – Galite eiti.

                - Einu pas Sneipą, - pranešė Haris Roniui, kai tiedu skubėjo pro duris.

               - Hari, sakau tau – neik, - maldavo Ronis. – Sneipas tavęs nekenčia, suraitys kaip šiltą vilną, paminėsi mano žodį.

                - Galėsi tada pasiimti mano kvidičo reikmenis, - išsišiepė Haris. – Bet dar nesidžiauk per anksti.

*

                - Severai.

                Sneipas kilstelėjo galvą, išplėštas iš sapno. Palatoje buvo saulėta,  saulė pro langus atkakliai liejo akinantį šviesos auksą. Jis nevalingai prisidengė akis delnu.

                - Pas tave lankytojas, Severai, - pranešė Madam Pomfri, užtraukdama užuolaidą. – Poteris.

                Haris stovėjo tarpdury, nedrįsdamas nė žingsnio žengti. Kažkodėl nebesijautė toks drąsus, kaip prieš ateidamas.

                - Tegu įeina, - tarė Sneipas balsu, kuriame nuskambėjo lyg ir nepasitenkinimas.

                Haris priėjo prie Sneipo lovos ir vos nenusikeikė – širdis tiesiog užvirė pykčiu Voldemortui. Sneipas tebebuvo gyva pamėklė. Haris jau buvo pamiršęs savo mokytojo išvaizdą: kumpą nosį, juodus plaukus, kurie gaubė veidą, ant kaklo dabar puikavosi didžiulis randas, kuris, kiek Haris matė per atlapotus marškinius, driekėsi žemiau raktikaulio.

                - Nagi, nagi. Poteris, - pašaipus Sneipo balsas perliejo tarsi ledinis vanduo. – Ir ką pasakysi?

                - Aš...- užsikirto Haris, - aš atėjau pažiūrėti kaip jūs laikotės, pone. – Jis mintyse susigūžė ir laukė, kol bus išdėtas į šuns dienas.

                - Na ir kaip, tavo manymu, turėčiau laikytis? – Didžiausiai Hario nuostabai, Sneipo balsas skambėjo ramiai.

                - Nnnežinau, - sumikčiojo Haris. – Man pranešė, kad jau sveikstat...

                - Sėskis, Poteri. – Sneipas mostelėjo ranka į kėdę šalia lovos. – Šaip ar taip, norėjau su tavimi pasikalbėti.

                Haris nustebo: Sneipas ne tik ant jo neburnoja, bet dar ir kėdę pasiūlo. Jis atsargiai prisėdo ant pačio kėdės kraštelio, bet kada pasiryžęs pašokt iš vietos.

                - Taigi, Poteri, - šilkiniu balsu tarė Sneipas, - norėčiau sužinoti, ką tu matei mano prisiminimuose, kuriuos surinkai... – jis trumpam nutilo, - ...tą dieną.

                Haris sutriko ir netgi šiek tiek išsigando, prisiminęs kaip baigėsi tada, kai pirmą syki pamatė Sneipo prisiminimus per oklumantijos pamokas. Nežinodamas ką daryti, jis nuleido akis į grindis ir tylėjo. Atrodė, kad profesoriaus Sneipo Haris bijosi labiau nei bijojo Voldemorto.

                - Poteri, ar tu kurčias?

                Sneipo pašaipus balsas suveikė tarsi šaltas dušas ir Haris, atsargiai rinkdamas žodžius, pradėjo pasakoti.

                - ...ir tada jūs pasiėmęs Grifo kardą išėjote, prieš tai pasakęs direktoriui, kad šis nesijaudintų, mat kai ką sumanėte... – Haris pajuto, kad dreba. – Jūs...  – jis nebegalėjo daugiau kalbėti, atrodė, kad viskas įvyko vakar, o ne prieš gerą pusmetį.

                Sneipo juodos akys verte vėrė. Jis nieko nesakė ir Hariui kažkodėl norėjosi prasmegti kiaurai žemę, tokia nepatogi buvo tyla.

                - Ir tai viskas, Poteri? – galop prašneko Sneipas. – Tai viskas ką matei?

                - Taip, pone. – Haris pakėlė akis ir trumpam nutilo. – Dėkui už viską, profesoriau....jei ne jūs...

                - Nereikia, Poteri, - Sneipo visa povyza rodė, kad jis nebenori kalbėtis. – Gali eiti.

                Haris mintyse atsiduso. Ligoninės atmosfera nemaloniai slėgė – nuo pat pirmo kurso jam dėl vienokių ar kitokių nelaimių tekdavo čia atsidurti.  Pažvelgė į Sneipą, atsirėmųsi į pagalvę: tas buvo išbalęs, lūpos piktai sučiauptos. Turbūt protingiausia būtų tuoj pat dingti, bet Haris vis delsė.

                - Profesoriau, – galop ryžosi jis. – Ar galiu kai ko paklausti?

                - Rėžk, Poteri, - Sneipas smalsiai primerkė akis. – Klausau.

                - Ar jūs gerai pažinojot mano mamą, profesoriau? Ta prasme...aš žinau, kad jūs su ja bendravot mokykloje...

                - Taip, Poteri, - Sneipo balsas sušvelnėjo. – Pažinojau tavo motiną.

                - Tai... – Hariui širdis ėmė daužytis krūtinėje. – Tai...kokia.... – giliai iškvėpdamas jis pagaliau prisivertė užbaigti sakinį. – Kokia ji buvo?

                - Poteri, dabar ne laikas ir ne vieta šiai diskusijai, - pavargusiu balsu atsakė Sneipas. – Pranešiu tau pats, kai bus tinkamas laikas. Dabar gali eit.

                Haris linktelėjo. To jis ir tikėjosi. Pakilęs nuo kėdės įkišo ranką į apsiausto kišenę ir ištraukęs šokolado plytelę, susiraukė: pamiršo paduoti tik atėjęs, o besėdint šiltoj palatoj šokoladas kišenėj pradėjo tirpti, blizgantis popierius apsitrynė.

                - Kas čia, Poteri?

                - Čia...turėjo būti jums, profesoriau... – Haris susidrovėjęs padavė šokoladą Sneipui. – Tik aš...pamiršau išimti iš kišenės kai čia atėjau ir todėl jis taip atrodo.

                - Vistiek nebus blogiau nei tai, kuo jie mane čia šeria. – Didžiausiai Hario nuostabai, Sneipas paėmė saldėsį. – 90 procentų kakavos, - sumurmėjo pažvelgęs į etiketę. – Dėkui, Poteri.

                - Sveikite, profesoriau. – Haris suskato eiti; palatoje buvo labai šilta, o ir pilvas maršą grojo, nes pietus praleido. Gal ką pasiseks nugriebt Hogvartso virtuvėje – jei tik prasmuks pro Filčą ir jo katę, Ponią Noris.

                

IV SKYRIUS

NARKOMANAS

Lapkričio 26, 1998

Jau visa savaitė, kaip esu namuose, jei tik tai, kur dabar gyvenu galima pavadinti namais. Kol gulėjau ligoninėj, net nenumaniau, kaip viskas bus pasikeitę. Dalis pilies visiškai nugriauta, nebeliko gyvenamosios požemių dalies – juos užvertė griuvėsiais. Klastūnyno koledžas persikėlė į pilies sparną po Grifų Gūžta. Vis dar niekaip negaliu priprasti prie mokinių keliamo erzelio, ir to, kad turiu langus – net ir vonioje. Iš tiesų man čia baugu. Bijau būti šiuose didžiuliuose kambariuose su daugybe knygų, lentynomis, nukrautomis eliksyrų ingredientais ir nešvariomis peleninėmis. Taip noriu iš čia pabėgt, nors žinau – neturiu kur bėgt, dar netgi negaliu niekur nueiti neklupdamas ir negriūdamas.

Jaučiu, kad kažkas negerai. Visi tie eliksyrai, kuriuos geriu miegui pagerinti, apetitui sužadinti, svoriui priaugti, skausmui malšinti, nuotaikai pakelti – visi kartu jau nebegali man padėt, įveikt to, kas man yra. Negaliu vaizduot, kad viskas gerai, kad karas baigėsi ir gyvenimas tęsiasi džiugus ir spalvingas. Jaučiu, kad man visko perdaug, kad laimė – tai nuolatinė kova ir kovot dėl to turėsiu visą gyvenimą. Net nežinau ar verta. Sapnuose mane kausto paralyžius, per miegus nuolat jaučiu, kad vos vos galiu judint kojas, nors jas ir turiu. Sapnuoju kaip bandau kur nors eit ir tiesiog negaliu. Negaliu kopti laiptais, negaliu eit lygiu žemės paviršium, negaliu net skrist ant šluotos. Mane puola gyvatė ir aš negaliu nieko padaryt. Nors miegu po dešimt, dvylika ar daugiau valandų per parą, beveik visada atsibundu išsekęs. Neturiu į ką atsiremti, nieko neturiu.

Vakar pauosčiau kokaino, kurio likučių radau savo slaptoje dėžutėje;  ją atnešė kartu su visomis mano knygomis ir net nepagalvojo dirstelėt vidun. Taigi, užbėriau šiek tiek kokso ant magiškųjų eliksyrų vadovėlio ir sutraukiau. Nepraėjus nė kelioms minutėms pajutau kaip kaifas veikia smegenis ir tapo daug geriau. Išsimaudžiau duše, nuėjau papietauti į didžiąją salę kartu su visais, netgi sugebėjau kalbėtis su Makgonagal ir Diegavirte. Mačiau, kaip jos džiūgavo, nes manė, kad jeigu su jomis juokauju – vadinasi viskas gerai. Deja, po poros valandų pradėjau smiginėti, viskas tapo bjauru ir pilka. Norėjau dar kokso. Norėjau pratęst tą palaimingą būseną. Grįžau į kambarius ir ėmiau šniukštinėti po grindis tikėdamasis, kad kokia kruopelė bus stebuklingai nukritus. Tada smigau. Lūžau tiesiog po stalu ir pabudau šiandien rytą.

S. Sneipas

              Pagaliau į Hogvartsą atsėlino žiema, atsinešdama su savimi šaltį, šerkšną ir Kalėdų nuojautą. Dideliais kąsniais krito sniegas, sukdamasis aplink langus, švelniai nusileisdamas ant žemės. Snaigės sukosi aplink mokinių kojas tarsi naminės katės. Didžiulė, sunki, balta paklodė uždengė laukus, Uždraustąjį Mišką ir kvidičo aikštę. Medžiai, purtomi stingdančio šiaurės vėjo, šnarėjo tarsi gyvi sutvėrimai.

            Sneipas sumaigė cigaretę į pilną peleninę ir žvilgterėjęs į sieninį laikrodį susiraukė: iki mokyklos darbuotojų susirinkimo liko vos valanda. Kaip ir kasmet Minerva Makgonagal aiškins apie Kalėdinį vakarėlį, mokinių pasiekimus, kito semestro pamokas, atsisakinės citrininių ledinukų, kuriuos jai įkyriai siūlys Dumbldoras ir plaikstysis. Ir dar eiti taip, kaip stovi negali – savaitę neplautais plaukais ir kavos bei šokolado dėmėm išmarginta pižama. Profesorė Makgnonagal nuolat prikišdavo jo higienos įpročius, arba tiksliau – jų dažną nebuvimą.  

             Prieš išeidamas dirstelėjo į veidrodį ir nepatenkintas nusiviepė: priešais stovėjo aukštas, liesas kumpanosis, dar nesusenęs vyriškis blyškia oda ir skvarbiu žvilgsniu. Juodi, tarsi varno sparnas plaukai driekėsi žemiau pečių. Tik išplauti jie buvo purūs ir dailiai krito, bet Sneipas šito net nepastebėjo. Drabužiai dar šiek tiek laisvai karojo, bet bent jau nebeatrodė kaip maišas. Šiaip jau Sneipas veidrodžiu naudodavosi tik pasitikrinti ar nėra kokių baltų miltelių pėdsakų panosėj – kokainas ir kiti Žiobarų tarpe paplitę narkotikai buvo dažnas jo gyvenimo palydovas. Kitaip nebūtų ištvėręs dvigubo agento rolės. Žiobariška rekreacinė chemija jam padėdavo užsimiršt, pripildydama smegenis keisto saldumo.

    Mokyklos darbuotojų susirinkimas ėjo į pabaigą. Sneipas stovėjo atsirėmęs į sieną kabineto gale ir žiovavo: mokinių pasiekimai, mandragorų auginimui bei gluosnio galiūno persodinimui skiriamos lėšos iš Ministerijos, pagyrimai mokytojams, kurių klasės šį semestrą buvo stipriausios ir panašios kalbos jo nedomino. Sukluso tik tada, kai Makgonagal išbarė Hagridą, mat šis vėl iš kažkur gavo slibino kiaušinį, jį išperino, slibinas per keletą dienų išaugo iki tokio dydžio, kad pramušė lubas jo troboje, o paskui dalį trobos supleškino, kai tas nedavė jam pakankamai ugniavabalių. Žinią, kad po Kalėdų atostogų jam teks užimt nuodų ir vaistų mokytojo pareigas, Sneipas sutiko gana abejingai; vėl teks laidyti gerklę iki užkimimo, stebėti, kad koks nevykėlis nesusprogdintų katilo, virti gydomuosius eliksyrus nuo traumų, pasitaikančių per jo pamokas, atiminėti taškus, skirti bausmes ir po visos tokios dienos sugrįžti į kambarius visiškai nusikalusiam.

- Prieš baigiant šį susirinkimą, - tarė profesorė Makgonagal. – Jums visiems primenu, kad artėja puota – tradicinis Kalėdinis vakarėlis. Visi mokyklos darbuotojai privalo dalyvauti. Dar visų jūsų paprašysiu priminti mokiniams, kad eiti į vakarėlį gali tik tie, kurie mokosi ketvirtame ir aukštesniuose kursuose, tačiau jie gali pasikviesti jaunesnį šokių partnerį jei tik nori. – Ji trumpam nutilo. – Vakarinė apranga yra privaloma, - tęsė ji, - puota prasidės aštuntą valandą vakaro per Kalėdas  ir baigsis vidurnaktį Didžiojoje Salėje kaip visada. Susirinkimas baigtas, galite eiti.

Iš visų pusių pasigirdo šnarėjimas ir šiugždenimas, kai susirinkusieji pasiemė savo daiktus ir pasuko pro duris.

- Profesoriau Sneipai, - šūktelėjo Makgonagal, nustelbdama visą triukšmą. – Pasilik minutėlei.

- Ko tu nori, Minerva? – atsiliepė Sneipas, bjauriai išsiviepdamas. – Aš skubu.

- Ir kur gi tu skubi, Severai? Sušniaukšti dar vieną „šniūrą“? – Ji išsitraukė iš apsiausto kišenės buteliuką su baltais milteliais. – Prieš pat susirinkimą pas mane atėjo namų elfas, kuris tvarkė tavo kambarius, visas persigandęs ir atnešė man šitą, sakė, kad rado ant stalo. – Ji piktai pamosavo buteliuku jam prieš nosį. - Čia grynas kokainas, Severai. Ar nutuoki, kiek gautum už tokį kiekį Azkabane, kvaily tu? Šito nė Dumbldoras nebeužglaistytų. Čia nebe ta situacija, kai buvai nutvertas šluotų sandėliuke su septintakurse iš Švilpynės.

- Ne tavo reikalas, Minerva. – Sneipas pajuto, kad rausta.

- O taip, kaip tik mano. – irzliai atkirto profesorė Makgnonagal. – Kol tu esi čia mokytojas, o aš – direktoriaus pavaduotoja. Mesk šitą šūdą jei nenori būt atleistas.

- Jei manai, kad man rūpi, Minerva, tai labai klysti. – Sneipo lūpos užsirietė į pašaipią šypseną, atidengdamos dantis. –Tu gali mane išspirt kad ir šiandien, jei tik nori. Man nusispjaut.

- Šiandien tavęs neišmesiu, bet įspėju, Sneipai – tu vaikštai plonu ledu.
Déjà vu. Sušiktas déjà vu.

             - Ne, Minerva. Aš absoliučiai įsitikinęs, kad kuo tvirčiausiai stoviu ant akmeninių grindų.

             - Tau reikia pagalbos, Severai, - kietai pasakė profesorė. – Tu esi ligonis, narkomanas. Ieškok pagalbos, kol dar nevėlu.

              - Žinai ką, Minerva? Mano gyvenime jau viskas per vėlu, – sulyg šiais žodžiais jis išėjo lauk, trenkęs durimis taip, kad net langų stiklai subarškėjo. 

*

           Profesorė Makgonagal susierzinusi marširavo pirmyn ir atgal, net jos tamsiai raudono apsiausto skvernai plazdėjo.

                - Prisėsk, Minerva,  - nekantriai šūktelėjo Dumbldoras, kai ši vos neapvertė minčių koštuvo. – Kol dar nieko nesudaužei. Nagi, nėra taip blogai.

                - Nėra taip blogai, Albai? – ji triukšmingai klestelėjo į kėdę. – „Lemties deivės“ pasiuntė man pelėdą su atsiprašymu, kad negalės groti per Kalėdų balių.

                - O kaip „Negyvi slibinai“? Pasiųsk jiems pelėdą, Minerva. – Dumbldoras išsilukšteno dar vieną citrininį ledinuką.

                - Jau klausiau, bet jie šiemet groja Kiaurame katile. Visos kitos grupės irgi užsakytos. „Barškantys puodai“ ir tie užimti. Ką darysim, Albai – mokiniams prižadėtas valandos trukmės gyvas pasirodymas.

             - O jei mokytojai surengtų gyvo garso koncertą? – Dumbldoro akyse šmėkštelėjo padaužiškos liepsnelės.

                - Ir kas dainuos??? Mano balsas kaip morčinės katės, jūsų  - verčiau patylėsiu, visi kiti, išskyrus profesorių Flitviką, taip pat neturi nei klausos nei balso. Negalima gi versti  vieną Flitviką visą valandą mus linksminti, kai šventė trunka vos iki vidurnakčio. – Ji nervingai sukiojo arbatos puodelį tarp pirštų. – Ko taip šypsotės, Albai? Situacija visiškai nejuokinga.

                - Šiaip jau, - ramiai nutęsė Dumbldoras, - Severas turi puikų balsą. Ir gitarą gerai valdo.

               - Jūs turbūt šaipotės, profesoriau, - lediniu balsu pareiškė Makgonagal. – Sneipas ir muzika? Nė už ką nepatikėsiu.

                - Jūs kai ko nežinote, Minerva. – Dumbdoras mostelėjo lazdele ir puodeliai prisipildė karštos arbatos. – Šeštame, septintame kurse Severas slapčia koncertuodavo su vietine padaužų grupele Mušeikų skersgatvio užeigose, taip prasimanydamas lėšų juodosios magijos knygoms. Mačiau jį pats savo akimis, kai su Hagridu užsukom išlenkti po burnelę. Vėliau bandžiau jį itikinti, kad baigęs Hogvartsą suburtų savo grupę, bet, - Dumbldoras pasitaisė nusmukusius akinius, - abu žinome, kokiais keliais jis tada patraukė...

                - Ir nė ką geresniais eina dabar! – Makgonagal sriūbtelėjo iš savo puoduko su auksiniais apvadėliais. – Žinote ką elfas, tvarkęs jo kambarį rado? Visą buteliuką kokaino. Dvidešimt metų Azkabane gautų vien už tokio kiekio laikymą.

                - Negerai, - atsiduso Dumbldoras, - sakote, Severas grįžo prie senų įpročių? Aš pasikalbėsiu su juo, Minerva. Kaži kur jis dabar?

                - Voliojasi kur apsinešęs, - piktai rėžė profesorė. - Ką gi jis daugiau darys. Pamokų dar neveda, laiko turi sočiai. Šiaip ar taip, Albai. Norėčiau išgirst kaip Sneipas dainuoja, bet jei nueisiu jo pakviest, jis mane tik pasiųs lytinių organų kryptimi. Prieš kelias dienas nudaviau velnių dėl....

                - Dėl to nesukite sau galvos, Minerva. Perduosiu žinutę per savo elfę, Vinkę. – Dumbldoras suplojo delnais ir priešais jį išdygo maža, susitraukusi namų elfė, pasipuošusi raukiniuota suknele ir kažkodėl apsivyniojusi žaliais dryžiais margintą kojinę apie galvą.

                - Vinke, malonėkite pakviesti profesorių Sneipą. Tegu tučtuojau ateina pas mane į kabinetą.

                - Vinkė bijo, pone Dumbldorai. Profesorius Sneipas – piktas žmogus, - pradėjo sriūbauti ji. – Vinkė nenori eiti pas juodąjį burtininką. Minkė vakar sakė Vinkei, kad profesorius į ją paleido batą, o Minkė tik atnešė vakarienę. – Elfė ėmė raudot vis garsiau.

                Profesorė Makgonagal stebėjo šią sceną nepratardama nė žodžio, tik karts nuo karto dėbtelėdavo į Dumbldorą reikšmingu žvilgsniu.

                - Vinke, profesorius Sneipas tau nieko nepadarys, - guodė ją Dumbldoras. - Tiesiog prisistatyk, kad esi nuo manęs ir pranešk, kad liepiau ateiti ir viskas.

                - Vinkė gera namų elfė, pone, - sucypė ji, nusišnypštusi nosį į savo raukiniuotosios suknelės padurkus. – Vinkė eis pas piktąjį burtininką, nors jis ir paleistų į Vinkę batą. Vinkė nenori eiti, bet Vinkė daro kas jai liepiama. – Pasigirdo tylus „pop“ ir elfė dingo.

                - Taigi, jūsų favoritas jau pradėjo mušti namų elfus, - pratarė Makgonagal lediniu balsu. – Albai, nagi – kam jūs dar čia jį laikote?  

                - Minerva, jis viso labo sviedė batą, - nusišypsojo Dumbldoras. – Ir kiek žinau, į Minkę nebuvo pataikyta. Gali būti, kad jis net nesitaikė į elfę – Severas tvarkingumu nepasižymi, gal tiesiog nusiavė batus ir metė, o elfė papuolė ateit kaip tik tuo momentu.

                - Taip, taip, kurgi ne. Pažiūrėsim ką kalbėsit, kai jis prieš mokinius pradės rankas kilnot, - piktai metė ji. – Sneipas kelia daugiau rūpesčių nei iš jo yra naudos. Taip, eliksyruose jis nepralenkiamas, sakyčiau – pats geriausias nuodų ir vaistų meistras. Bet Albai – jis turi problemų su narkotikais, prie mergų irgi smailus, negi jau pamiršot tą incidentą šluotų sandėliuke?

                - Severas niekada nėra pakėlęs rankos prieš mokinį. Net ir tais laikais, kai fizinės bausmės dar buvo leidžiamos ir toleruojamos, - šaltai pareiškė Dumbldoras. – Kas dėl šluotų sandėliuko, tai nagi, Minerva – tai buvo prieš gerą dešimtmetį, daugiau nepasikartojo ir drįstu pasakyti – mergiotė buvo pilnametė ir neatrodė nepatenkinta, veikiau atvirkščiai, - jis sukikeno.

                - Nepasikartojo, ar tiesiog nebuvo pričiuptas, Albai? – prisimerkė Makgonagal. – Yra skirtumas.

                - Skirtumo kaip ir nėra, Minerva, - numojo ranka Dumbldoras. – Žinot, yra sena gera patarlė, kuri skelbia, kad nepagautas – ne vagis.

                - Bet... – profesorė Makgonagal nebaigė sakinio, mat į kabinetą tarsi viesulas įsiveržė Sneipas. Atrodė juodai įsiutęs.

                - Kas per šūdas! – jis klestelėjo į kėdę. – Ta namų elfė pamišusi. Psichiškai nesveika! Žliumbė be jokios pertraukos, neva aš jos giminaitę su batu prilupau.

                - O nori pasakyt, Severai, taip nebuvo? – pašaipiai atsiliepė Makgonagal.

                - Taigi, kad ne, - išsiviepė Sneipas. – Sėdžiu sau, keriu batus, kad tie kur benusiausi, atsidurtų batų dėžėj, ir staiga išgirstu kaip dūžta indai ir kažkas žviegia. Pasirodo, kvaiša namų elfė sugalvojo įeiti nepasibeldusi ir pasipainiojo tiesiai po mano batais, kad ją kas skersai pertrauktų!

                - Netikiu, Sneipai.

                - O man visiškai nusispjaut, tiki tu ar ne, Minerva, - pasityčiojamai atsakė Sneipas. – Albai, sakyk, ko dabar nori, aš išklausysiu, atsakysiu, kad nesutinku ir grįšiu prie savo reikalų.

                - Nagi, nebūk toks paniuręs, vaiki, - guviai tarė Dumbldoras. – Pasikviečiau tave su dideliu prašymu: mum reikia, kad padainuotum.

                - Gal dar tu pašik, o aš vandenį nuleisiu, Albai, - suurzgė Sneipas. Profesorė Makgonagal nužvelgė jį su neslepiamu pasibaisėjimu, bet Sneipui, regis, tai buvo nė motais. – Nešoksiu, nedainuosiu ir ant galvos nestovėsiu. Jei nori, kad kas tave linksmintų – pasikviesk klajojančių klounų trupę.

                Profesorė Makgonagal įsiuto.

                - Grosi ir dainuosi kaip didelis, Severai, - sušnypštė ji tiesiai Sneipui į veidą. – O jei reikės, tai ir ant galvos pastovėsi,  ir vandenį nuleisi! – Ji palinko jam prie ausies. – Jeigu nenori, kad kai kas nukeliautų iki Magijos Ministerijos, - sušnibždėjo ir patenkinta atsitiesė, pamojo lazdele ir jos rankose atsirado gitara. – Še, - įbruko gitarą jam į rankas. – Pradėk!

                - Tu tikra kalė, Minerva, žinojai šitai? – sušnypštė Sneipas, paimdamas gitarą. – Kalė.

                - Pradėk, Severai. – šaltu balsu tarė Makgonagal ir pažvelgė į Dumbldorą. Šis nesišypsojo.

                Sneipas metė jai žudantį žvilgsnį, bet nebepratarė nė žodžio. Tylėdamas suderino gitarą, perbraukė pirštais per stygas, užgaudamas pirmuosius akordus ir uždainavo žemu,aksominiu balsu.

-  You are scum, you are scum and I hope that you know
That the cracks in your smile are beginning to show
Now the world needs to see that it‘s time you should go
There‘s no light in your eyes and your brain is too slow.

Jis trumpam nutilo, pažvelgė į Makgonagal, jo veidu perbėgo piktdžiugiška šypsenėlė;  iš jos išraiškos matėsi, kad dainos žodžius suprato. Sneipas nusivaipė ir tęsė toliau:

- Can‘t believe you were once just like anyone else

Then you grew and became like the devil himself

Pray to god I can think of a kind thing to say

But I don‘t think I can, so fuck you anyway

Fuck you anyway...

                - Pakaks!  – Minerva Makgonagal pakilo iš vietos. – Tu iš manęs tyčiojies? Tyčia sudėjai šitą dainiūkštę?

                 Sneipas nekaltai sumirksėjo.

                - Tyčiojuos, aš? Negi aš taip galėčiau? - jis bjauriai nusijuokė. –  Kaip tu gali šitaip apie mane galvoti, Minerva? 

               - Viskas, man jau gana! – suriko Makgonagal. – Verčiau jau paleisiu dainuot mandragorų chorą per Kalėdinį balių, nei leisiu šitam narkaliūgai mane per dantis traukt!

                - Ak štai kas, - Sneipas padėjo gitarą ir lėtai perėjo per kabinetą. – Jūs nusprendėt mane panaudoti kaip klouną publikai linksminti, tiesa?

                - Klysti, Severai, - pagaliau prakalbo Dumbldoras. – „Lemties fėjos“ atsisakė groti per balių, o visos kitos grupės taip pat užsakytos, taigi pamanėme, kad...

                - Pamanėte, kad yra kvaišelis nuodų ir vaistų mokytojas su šiokiu tokiu balsu, kuris sutiks palinksminti publiką, o jeigu nesutiks, jį bus galima lengvai priversti,  Albai, – lediniu, kimiu balsu atkirto Sneipas. – Tikrai labai gražu iš jūsų pusės. O jums abiems nešovė į galvą pasidomėti, ar aš bent jau galiu? – Jis nusiplėšė marškinių apykaklę, ant kaklo aiškiai pasimatė gilūs randai. – Jūsų žiniai, sudainuot įstengiu vos porą posmų. Paprasčiausiai užkimstu. – Jis paėmė puodelį nuo stalo, bet šis buvo tuščias. – Albai, žinai, kad turiu pažinčių, būčiau suveikęs jums tą grupę,  - Sneipas sviedė puoduką į šoną, ant grindų pažiro šukės. – Tereikėjo tik paprašyti.

                - Severai, aš...

             - Pataupyk kvėpavimą, Minerva. – piktai nutraukė Sneipas. – Man visiškai neįdomu, ką tu nori pasakyt. – Jis pasirausė švarko kišenėj ir sužvejojo sulamdytą pergamento ritinėlį. – Še, grupės kontaktai. Pasiųsk laišką pelėdų paštu, parašyk, kad nuo manęs ir tarkis, –   sviedė ritinėlį Dumbldorui ant stalo. – Daugiau niekuo negaliu padėt, taigi leiskite niekingam narkomanui išeiti, - ir apsisukęs ant kulno išėjo pro duris nė neatsigręždamas. 

V SKYRIUS

ČEKIS

               Iki Kalėdų buvo likusios vos kelios dienos.  Visi tarsi atgijo, mokytojai ir tie tapo nebe tokie reiklūs, kur kas atlaidesni – net Fredis ir Džordžas išsisuko nuo bausmės, kai per pusryčius pakišo smarviabombę ateities būrimo mokytojai, profesorei Treloni po sijonu.

          Didžioji salė jau buvo papuošta, atrodė tiesiog pasakiškai: nuo lubų leidosi ilgi, ploni varvekliai, skaidrūs tarsi stiklas, stovėjo dvylika visiškai baltų eglių, kurios buvo padengtos neištirpstančiu šeršknu ir papuoštos žvakutėmis, ant sienų kabėjo bugieniai ir amalo šakų vainikai. Tas, kas pataikydavo atsistoti po amalo vainiku, negalėdavo pajudėti tol, kol negaudavo bučkio iš priešingos lyties atstovo, tačiau jau kitą dieną profesorė Makgonagal ant amalo užleido apribojimo kerus.  

Ronis ir Hermiona, atėję į Didžiąją Salę pietų, rado Harį jau besėdintį prie stalo, be apetito makaluojantį šaukštu po lėkštę.

- Po velnių, Hari, kas nutiko? Tavo išraiška tokia, lyg tave būtų nokautavęs hipogrifas.

- Nieko ypatinga, - sušnarpštė Haris. – Turiu šiokių tokių rūpesčių, bet viskas bus gerai.

- Ar tikrai, drauguži? – nepatikliai paklausė Ronis, žiaumodamas kalakuto kulšį.

- Hari, geriau pasakyk mums. Tavo nuotaika bjauri jau visą savaitę.

- Nieko rimto, Hermiona. Tikrai. Tiesiog turiu šiokių tokių finansinių problemų, štai ir viskas.

- Ir kokio dydžio tos tavo finansinės problemos, Hari?

- Na...jeigu kalbėti tiesą, - jis nervingai pasišiaušė plaukus. – Tai mano sąskaita Gringotse yra...tuščia?

- Ką?! – Hermiona net pakilo iš vietos. - Kaip tu sugebėjai iššvaistyt visus savo pinigus?!

- Po galais, nežinau, Hermiona! Žinau tik tiek, kad esu plikas kaip bažnyčios pelė. – Haris beviltiškai pakėlė galvą. – Šūdas! Šūdas šūdeliausias! Ir ką aš dabar darysiu? Artėja naujas semestras, o neturiu nė supisto siklio reikmenim nusipirkt. – Jis nebesusivaldė ir trenkė kumščiu tiesiai į lėkštę.

- Raminkis, Poteri! – pasigirdo šilkinis balsas. Haris atsisuko ir pamatė, kad jam už nugaros stovi Sneipas. Tamsus, aukštas, lūpose žaidė paniekinanti šypsena.

- Ateisi pas mane ketvirtą, Poteri. Nedrįsk vėluoti.

- O ne, - sudejavo Haris kai Sneipas nuėjo šalin. – Kas ne taip su mano likimu?

- Verčiau paklausk, kas ne taip su Sneipu, - piktai suniurnėjo Ronis. – Prakeiktas požemių šikšnosparnis.

- Profesorius Sneipas, Roni, - pataisė jį Hermiona. – Bet Hari, pripažink – tu irgi kaltas, kad tave areštavo. Trankei stalą, keikeisi...

- Liaukis, Hermiona. Baik ginti Sneipą. Maniau, jis po Pats Žinai Ko mirties nors truputį pasikeis į gerą, bet panašu, kad kai kurie dalykai nesikeičia. Sneipas vienas iš jų, - irzliai pasakė Ronis.

- Aš jo neginu, Roni, tiesiog esu objektyvi.

- Gini. Jei tik kas – visad stoji Sneipo pusėn, Hermiona! – sušnypštė Ronis. – Įsimylėjus tu jį ar ką?

- Ką? – sumirksėjo ji. – Ką tu pasakei, Ronaldai?

- Ką girdėjai! – Ronis nebesivaldė. – Pasakiau, kad tu įsimylėjus Sneipą, kad jį šitaip gini! Eime, Hari. Tu po pusantros valandos turi būt pas tą glitų šliužą, o mums dar reikia parašyti esė apie žviegiančias kaukoles.

- AŠ NEĮSIMYLĖJAU SNEIPO!!! – suriko Hermiona ir baugščiai apsidairė; salėje įsivyravo mirtina tyla. Dirstelėjo į mokytojų stalą: ir ten visi sėdėjo it mietą prariję, tik Sneipas pašaipiai kilsterėjo antakį. – Būk tu prakeiktas! – pro ašaras sumurmėjo ji ir sviedė šaukštą į jau benueinantį Ronį.

- NEBLOGAI, KĄ? – Fredis su Džordžu atkuto pirmieji. – Kada vestuvės, Hermiona? – dvyniai beveik raitėsi iš juoko ant stalo.

- Eikit velniop, - suniurzgė Hermiona.

- Ką vilkėsi pirmąją naktį? – toliau erzino Fredis. – Naktinukus su Klastūnyno artributika ar vistik liksi ištikima Grifų Gūžtai?

- Liaukitės, judu! – nebeištvėrusi prabilo Džinė. – Nekreipk į tuos du prietrankas dėmesio, Hermiona.

- Prisiekiu, turėsi vienu broliu mažiau, - tebeniršo Hermiona. – Visi dabar tik apie tai ir šnekės.

- Menka bėda, - nusijuokė Džinė.  – Nusiramink, ir arkliui aišku, kad tu neįsižiūrėjus į Sneipą. O jei ir įsižiūrėjus, kas čia tokio?

- Džine!

- Aš tik sakau, kad čia nieko tokio. Ne tu pirma būtum. – Ji pasislinko arčiau. – Parvatė jau nuo ketvirto kurso dėl jo spango. Visas ausis mums išūžė. Buvo net užsirašiusi į papildomas nuodų ir vaistų pamokas ir baisiausiai liūdėjo, kai jos buvo atšauktos.

- Parvatė? – nustebo Hermiona. – Betgi jai visiškai nepatiko profesoriaus Sneipo pamokos.

- Pamokos nepatiko, o profesorius patiko, - sukikeno Džinė. – Eidavo vien tam, kad galėtų klausytis, kaip jis kalba. Ji net sakė, kad jo balsas skamba taip, kaip vyro, kuris kalbasi su moterimi kai...- ji pasilenkė dar arčiau ir sukuždėjo, - kai...su ja mylisi.

- Na ir iš kur Parvatei žinot, kaip tokiais momentais kalba vyrai? – purkštelėjo Hermiona, tačiau atrodė kur kas linksmesnė. – Einu į biblioteką.

- TIK NEUŽMIRŠK MŪSŲ PAKVIEST Į VESTUVES, - suriko Fredis ir Džordžas jai pavymui. – BŪSIM TAVO PAMERGĖS.  

*

Artėjant ketvirtai valandai netgi džiaugsmas dėl sėkmingai parašytos esė apie žviegiančias kaukoles, nebegalėjo praskaidrinti Hario nuotaikos, kuri prastėjo sulyg kiekvienu žingsniu Sneipo kambarių link.

- Ar tau viskas gerai, drauguži? – paklausė Ronis.

- Aha. Tu geriau grįžk atgal į biblioteką. Nenorėčiau, kad Sneipas ir tave areštuotų.

- Ar tu tikras, Hari? Gal man likti čia, na žinai...

- Nereikia, Roni. Eik.

Haris stabtelėjo prie durų, norėdamas šią akimirką būti kažkur kitur. Giliai įkvėpęs pasibeldė ir įėjo vidun.

Kambarys skendėjo malonioj prieblandoj, palei sienas rikiavosi lentynos, talpindamos šimtus knygų. Visokios marinuotos šlykštynės, kurias Haris matė per oklumantijos pamokas požemiuose, buvo kažkur dingusios, senoviškas židinys skleidė šiltą ir jaukią šviesą.

- Uždaryk duris paskui save, Poteri.

Haris padarė kaip lieptas, jausdamasis taip, tarsi save įkalintų. Sneipas pamojo ranka fotelių, stovinčių prie židinio link. Hariui atsisėdus, į kitą fotelį klestelėjo ir Sneipas.

- Taigi, Poteri, kaip matau – papuolei į bėdą, - tarė jis. – Kiek nugirdau iš tavo pokalbio su priet...ėė, bičiuliais.

- Taip, - striukai atsakė Haris. – Jūs nusprendėt mane areštuoti.

- Klysti, Poteri.

- Tai ko jums iš manęs reikia, profesoriau? – nustebo Haris.

- Tikrai likai visiškai basas, Poteri?

- Kodėl jūs manęs to klausiate?

- Paprasčiausiai atsakyk taip, ar ne, Poteri.

- Taip, - nedrąsiai pratarė Haris, žvelgdamas Sneipui į akis ir mintyse spėliodamas, ką tas dabar sakys.

Sneipas prisimerkęs kurį laiką žiūrėjo į Harį, kuris baisiausiai norėjo nusukti akis šonan; profesoriaus žvilgsnis gręžė jį tiesiog kiaurai. Kai Haris jau buvo benusisukąs, Sneipas padavė susuktą pergamento ritinėlį.

- Nueisi ryt į Gringotsą ir pateiksi goblinui šį pergamentą; jis tau išmokės pinigus. Turėtų pakakti susipirkt viskam ko reikia sekančiam semestrui ir dar liks smulkiom išlaidom, Poteri.

- Ką? - smaragdinės Hario akys dydžiu ir forma pavirto paplotėliais.

- Turi klausos negalią, Poteri? – pasityčiojo Sneipas. – Sakau, nueisi ryt į Gringotsą, pateiksi šį čekį goblinui ir tau bus išmokėta padori suma.

- Aš...aš nežinau... – sumikčiojo Haris. – Negaliu jo paimti.

- Ir kodėl gi, Poteri?

- Negalėsiu jums grąžinti šių pinigų. Bent jau ne greitu metu.

- Ir nesusimąstai, kad aš tai žinau? Tiesiog paimk pergamentą ir nesuk sau galvos.

- Bet...

- Daryk kas tau pasakyta, Poteri, - pavojingu balsu tarė Sneipas. – Mano kantrybė senka. Paimk.

Haris droviai paėmė ritinėlį ir atsargiai įsidėjo į kišenę. Jis spoksojo į Sneipą, nežinodamas ką besakyti.

- Dėkui, profesoriau... – galop pralemeno Haris, nusukdamas akis. – Nereikėjo.

- Įspėju, Poteri...aš sužinosiu, jei nepasinaudosi juo.

- Taip, pone.

- Gali eiti, Poteri. – Sneipas pamojo ranka. – Laisvas.

- Viso, profesoriau. – sumurmėjo Haris, užsimesdamas kuprinę ant peties ir nuskubėjo prie durų. Prieš pasukdamas rankeną, atsigręžė į Sneipą, kuris nejudėdamas žiūrėjo į šokančias židiny liepsnas. Haris, nebetaręs nė žodžio, išcimpino lauk, atsargiai uždarydamas duris.

Ronis ir Hermiona tebesėdėjo bibliotekoje. Kiti, beveik visi septintakursiai sėdėjo už stalų, sukišę nosis į knygas, įnirtingai skrebindami plunksnomis pergamento ritinėlius. Karts nuo karto už lentynų pasigirsdavo nirtus  Madam Pensnė kulniukų kaukšėjimas.  Haris sunkiai dribtelėjo į kėdę.

- Na, kaip? – sukuždėjo Hermiona. – Viskas gerai, Hari?

- Jo...gerai...manau.

- Kaip areštas, drauguži? – tyliai paklausė Ronis, kai Madam Pensnė kaukšėdama praplaukė pro šalį. – Labai baisiai?

- Normaliai. – Haris nusprendė verčiau nepasakoti apie pokalbį su Sneipu. – Klausyk...kur galiu rast Lubiną?

- Po Grifų Gūžtos bokštu, durys šalia Sneipo, - šnibžtelėjo Ronis. – O kas?

- Man reikia ko kai ko paklaust...apie bruksas, - rietė Haris. – Tai einu.

- Na taip, turi gaišint profesorių, užuot susiradęs informaciją pats, - piktai iškvėpė Hermiona. – Girdėjau, kad profesorius Lubinas negaluoja.

- Jis šiandien vedė pamokas, Hermiona, - tarė Haris kimšdamas namų darbų tvarkaraštį į kuprinę. – Nenumirs, ilgai jo netrukdysiu. 

*

Haris lengvai pabaladojo į duris ir įsiklausė. Nieko. Atsidusęs pabeldė vėl, šįsyk smarkiau.

                - Kas ten? - pagaliau atsiliepė Lubinas.

                - Profesoriau, čia aš, Haris. Galiu įeit?

                - Durys neužrakintos, Hari, - švelniu balsu atsiliepė Lubinas. – Įeik.

                Lubino kambarys buvo didelis, tačiau priešingai nei Sneipo, tamsus, tuščias ir dulkėtas. Atrodė taip, lyg čia nieks nebuvo praėję su šluota nuo pat Hogvartso pastatymo laikų. Haris smalsiai apsidairė, bet nepamatė nieko įdomaus; viena vienutėlė nutriušusi lova, pasienyje rikiavosi tuščios lentynos ir drabužių spinta. Tik ugnis židiny teikė kambariui šiek tiek šilumos. Kai jis pirštu palietė seną stalelį, pakilo debesis dulkių. 

                - Eikš, sėskis arčiau ugnies, šaltoka čia - Lubinas parodė į apspurusius, skylėtus fotelius. – Ir atleisk už netvarką, nesenai gavau šią vietelę, praeis laiko kol susitvarkysiu, - pasiteisino sėsdamiasis. – Taigi, kokie vėjai tave čia atpūtė, Hari?

                - Man reikia pasikalbėti apie Sneipą, profesoriau.

                - Sneipą? – nustebo Lubinas. – Kas netvarkoj su Sneipu?

                - Aš jo nesuprantu, profesoriau, - atsidusęs pratarė Haris, žvelgdamas į Lubino per anksti raukšlelių paženklintą veidą. – Matot, atsitiko taip, kad likau be pinigų, Sneipas nugirdo, kaip kalbėjau su Roniu ir Hermiona... ir pasiūlė pagalbą. – Haris padavė ritinėlį Lubinui. – Tai čekis.

                - Taip, tai čekis, - Lubinas pavartė pergamentą rankose ir grąžino jį Hariui.

                - Manot, turėčiau juo pasinaudot?

                - O ką Severas sakė apie skolos grąžinimą, Hari?

                - Aš paaiškinau, kad neišgalėsiu grąžint, na bent jau tikrai negreit, bet Sneipas liepė paimt ir nesukt galvos.

                - Na, - atsikrenkštė Lubinas, - tokiu atveju manau, kad turėtum priimt paramą. Hari, žinau, kad nemėgsti profesoriaus Sneipo, tačiau juo galima pasitikėt.

                - Bet kodėl jis man padeda? Jis manęs nekenčia.

                - Panašu, kad ne taip labai ir nekenčia, Hari, - nusišypsojo Lubinas. – Galai jį žino, kodėl nusprendė tau padėt, Severo nesupaisysi. Bet kuriuo atveju, išsigrynink čekį ir viskas. Tau juk reikia tų pinigų?

                - Na, taip... – Haris pasikasė pakaušį, - reikia.

             - Tai ir viskas, - tarė Lubinas. – Šiaip ar taip, Sneipas tave visad traukdavo iš tos košės, kurios prisivirdavai kartu su savo draugais, Roniu ir panele Įkyrėle, argi ne?

                - Mhm, - numykė Haris, įnirtingai braukydamas ranka per plaukus. - Jaučiu geriausiai išsigrynint tą čekį. Sneipas sakė, kad sužinos, jei nenueisiu į Gringotsą.

                - Puiku, - pakilo Lubinas, - Hari, atleisk, bet tave jau išprašysiu. Šiandien truputį negaluoju, artėja pilnatis, pats supranti...

                - Oj, - susizgribo Haris ir atsistojo, persimesdamas kuprinę per petį, - atsiprašau, profesoriau. Gero vakaro, - dar pridūrė išeidamas.

*

                 - Ne! Nežudykit!

                - Ir neketinau.

                - Taigi, Severai, kokią gi žinią man siunčia Valdovas Voldemortas?

                 - Nėra... Nėra jokios žinios... Aš pats atėjau! Atėjau įspėti... ne, paprašyti... prašau...

                - Ko gi Mirties Valgytojas gali manęs prašyti?

                - Pranašystė... Treloni aiškiaregystė...jis mano, jog pranašystė susijusi su Lile Poter!

                 - Toji pranašystė neturi nieko bendra su jokia moterimi, ji kalba apie berniuką, gimusį liepos pabaigoje...

                - Jūs gi suprantate, ką turiu galvoje! Jis mano, jog kalbama apie sūnų, jis ketina eiti pas ją... nužudyti juos visus...Paslėpkite juos visus, išgelbėkite ją...vaiką.... Maldauju.

                - O kuo tu man už tai atsilyginsi, Severai?

                - Ne...Ne...Tik ne tai...NEEEEEEEE!

                 - Severai! Severai, pabusk! – Sneipas aiktelėjęs pašoko nuo sofos, nesuvokdamas nei kur jis yra, nei kas jį purto. – Severai, tai tik sapnas.

                - Tai tu, Lubinai, - silpnu balsu pratarė, nubraukdamas nuo veido šlapius plaukus. – KĄ TU ČIA VEIKI?!

                - Nesiusk šitaip, - ramiai tarė Lubinas, - atėjau paprašyt eliksyro, neužilgo pilnatis....Durys buvo neužrakintos, tai ir įėjau. Rėkei taip, lyg tave kas ant laužo būtų čirčkinęs. Tai nusprendžiau pažadint. Ryškiai kokią baisybę sapnavai.

                - Ne tavo reikalas, Lubinai, - piktai nukirto Sneipas, palengva nuleisdamas kojas ant žemės. – Nieko baisaus.

                -  Į tave pažiūrėjus to nepasakytum, - Lubinas susirūpinęs nužvelgė savo kolegą. – Atrodai kaip gyva mirtis.

                - O taip, Lubinai. Man labai svarbi tavo nuomonė, - sarkastiškai atsiliepė Sneipas. – Ko atėjai?

             - Eliksyro, Severai.

            - Ir kas nutiko? Blusos užpuolė? – pašaipiai suburbėjo Sneipas. – Ne čia pataikei, veterinarijos vaistinė yra Kiauliasody.

                - Pilnatis artėja, Severai, - Lubinas nesureagavo į įžeidimą. – Reikėtų, kad išvirtum...

                - Negalėjai dar vėliau ateit, pavyzdžiui per pilnatį? Būtų pačiu laiku, – toliau niršo Sneipas. – Kiek kartų sakiau, kad volfsbeino prieš savaitę mažiausiai užsiprašytum? Kada pilnatis? Po trijų dienų?

                - Po dviejų, - susigėdęs atsakė Lubinas. – Nebūk toks niurzga. 

                - Na taip. Atsivelki čia, pažadini mane iš malonaus sapno pačiu brutaliausiu būdu, ir dar sakai, kad nebūčiau niurzga. Ne per daug nori, Lubinai? – Sneipas prisidegė cigaretę. – Ką jau su tavim darysi, išvirsiu to sumauto gėralo. Užrūkysi? – pastūmė pakelį Lubino pusėn.

                - Tai kenkia sveikatai, Severai, - pasakė Lubinas, prisidegdamas. – Bet dėl vienos nemirsiu, - nusijuokė išpūsdamas dūmų kamuolį.

                - O galėtum, - atšovė Sneipas, bet jau nebe taip piktai. – Reik tau tą mikstūrą užkaist, - tarė nusprigdamas nuorūką į židinį. – Arbatos gersi? Vistiek vakaras šuniui ant uodegos.

                - Jei tik nesunku, Severai, - šyptelėjo Lubinas. Per pastarąsias dvi savaites jo santykiai su Sneipu iš priešiškų virto į kažkokią keistą sadomazochistinę bičiulystę, kažką ant ribos tarp draugo ir priešo.

                - Girdėjai naujieną? – paklausė, stebėdamas kaip Sneipas išniro iš kito kambario, nešinas padėklu su arbatinuku, citrina ir mažučiais trapiais sausainiais. – Dumbldoras šiandien per susirinkimą pranešė naują Magijos Ministerijos potvarkį.

                - Dėjau skersą aš ant tų potvarkių, Lubinai, - atkirto Sneipas sėsdamasis. – Magijos Ministerija priemė nutarimą pailginti privalomo mokymosi trukmę. Nebe septyneri metai, o visi dvylika, panašiai kaip pas žiobarus. Įstatymo pataisa įsigalioja nuo ateinančio semestro. Įsivaizduoju visų veidus, kai ryt per pusryčius sužinos. Tikėjosi Hogvartsą baigti šiemet, pabaigs po penkerių metų, - jis piktdžiugiškai sukrizeno.

                - Dumbldoras sunerimęs, mat Hogvartsui teks kažkaip sutalpinti daugiau mokinių, - tarė Lubinas.

                - Dumbldoro rūpesčiai manęs nekaso, Lubinai. Verčiau sakyk, kada prašysi, kad pakeltų tau algą? – Sneipas reikšmingai nužvelgė sudėvėtas ir sulopytas profesoriaus Lubino drapanas. – Kiek tau gi jie moka? Minimumą?

                - Jau buvau, klausiau. Dumbldoras atsakė tik tiek kad, atseit neturiu patirties dar ir panašiai, - atsiduso Lubinas. – Trumpai drūtai, algos didesnės negausiu.

                - Reikalauk.

                - Severai, nepamiršk, kad aš nesu nuodų ir vaistų genijus ir juodosios magijos žinovas. Tu galėjai reikalaut. Ką ir padarei savo laiku. Tau bet kur mokės tiek, kiek paprašysi. Man – ne. – Lubinas sriūbtelėjo arbatos ir susiraukė. – Uff, nusiplikiau. Tarp kitko, jei jau kalba pasisuko apie pinigus – kodėl davei Poteriui čekį?

                - Iš kur ištraukei?

                - Haris pasakė, - atsikrenkštė Lubinas. – Buvo šiandien atėjęs.

                - Šiknius.

                - Tiesiog pasakyk, kodėl jam padedi?

               - Poteriui baigės pinigai, - sausai atsakė Sneipas. – Turi įprotį kaišiot nosį ne į savo reikalus, Lubinai?

                - Ir tik dėl to nusprendei padėt?

                - Dėl ko gi dar, blusų maiše tu?

                - Gal dėl to, - nutęsė Lubinas žiūrėdamas Sneipui tiesiai į akis, - kad Haris tau rūpi? Labai rūpi, jei supranti ką noriu pasakyt.

                - Ką? – sumirksėjo Sneipas. – Kokį šūdą tu čia mali, Lubinai?

                - Nebeapsimetinėk, Severai, - ramiai pasakė Lubinas, neatitraukdamas nuo Sneipo akių. – Tapęs vilkolakiu, gavau ir vilko uoslę. Haris... Haris niekada nekvepėjo taip, kaip Džeimsas. Iš pradžių nesupratau, kas... Žinojau tik tiek, kad ne Džeimsas... – Lubinas trumpam nutilo, pamatęs, kaip mainosi Sneipo veidas. – Ne Džeimsas yra Hario tėvas, Severai, o...

                - Aš... – kimiai sukuždėjo Sneipas. - Hario, kurį visi žino kaip Poterį, Lilės ir Džeimso sūnų, tikrasis tėvas esu aš. Ir ką, Lubinai?

                - Kaip, Severai? Kaip tai nutiko? – tyliai paklausė Lubinas. - Tu ją....privertei?

                - Niekada nesu išprievartavęs jokios moters, susna tu! – įtūžo Sneipas. - Tavo žiniai, nebuvau aš Lilei atgrasus. Toli gražu... – Iš pykčio jis duste duso.

                - Bet Lilė mylėjo Džeimsą!

                - Naivus tu Lubinai. Ir kvailas, - išsiviepė Sneipas. – Lilė nemylėjo Džeimso. Nemylėjo ji ir manęs. Džeimsas buvo gražus, pasiturintis, geraširdis ir kvailokas, jai tokio ir tereikėjo. Bėda, kad lovoj visiškai netikęs. O aš jai tebuvau reikalingas tik todėl, kad... - jis užsikirto. - Mes susitikinėjom slapta kelis mėnesius, tada ji pastojo. Ir skubiai ištekėjo. Sirijus stačiai pašėlo, kai Haris gimė. Nesistebiu – berniūkštis buvo ne geriausio draugo, o snarglėto žliumbos vaikas.  

                - Pėdelė žinojo?

              - Taigi, kad žinojo, - Sneipas įsipylė ugninės, - Lubinai, norėjau jį pasiimt. Kai sužinojau, kad Poteriai nužudyti, kad Dumbldoras jų nesugebėjo apsaugot, aš nuskubėjau ten, - jis ištuštino taurę vienu mauku. – Hario neberadau. Nebežinodamas ką daryt, nuėjau pas Dumbldorą ir prisipažinau, kad Haris mano. Bet tas senas pirdūnas griežčiausiai uždraudė net artintis prie Ligustrų gatvės.

                - Ir tu paklausei, Severai? – nustėro Lubinas. – Tu?

             - Buvau jaunas, kvailas ir įbaugintas, - lygiu, bejausmiu balsu atsakė Sneipas. – Nėra prasmės apie tai daugiau kalbėt, Lubinai. Per vėlu.

                - Pasakyk jam tiesą, Severai.

                - Tu kvailesnis negu atrodai, - Sneipas krestelėjo galvą tarsi nuvaikydamas įkyrią musę. – Kaip aš jam galiu tai pasakyt? Kaip aš galiu jam pasakyt ir sugriauti iliuzijas apie didvyrį tėvą, šlovingą motiną ir gražią šeimą? Čia tau ne romanas su laiminga pabaiga, Lubinai.  – Jo akys tapo visiškai juodos, šaltos ir neįskaitomos. – Pažiūrėk į mane, Lubinai. Tau panašu, kad tinku tėvo rolei? Aš beveik visą laiką galvoju, kaip čia nenusižudyt ir kaip gaut daugiau kokso. Esu ligonis, narkomanas ir nedaug trūksta, kad būčiau visiškas beprotis.

                - Severai, - tykiai pratarė Lubinas, – esu tikras, kad prieštarausi, bet išklausyk mane. Haris turi žinoti. Nepasakydamas tiesos tu labai daug iš jo atimsi. Ir ne tik iš jo, bet ir iš vaikų, kurių jis kada nors turės. Nebekalbu apie prigimtinę teisę žinoti savo šaknis. Dar kas, Severai – didelė tikimybė, kad jis tai sužinos anksčiau ar vėliau – paslaptis, apie kurią nuotuokia daugiau nei vienas žmogus – tai jau ne paslaptis. Dėl manęs tai gali būt ramus – aš neplepėsiu. Bet Dumbldoras... ar esi tikras, kad jis nesugalvos pranešt Hariui naujienos tada, kai jam bus naudinga? Arba kai atsisakysi pildyt jo užgaidas? Arba tiesiog šiaip sau, dėl dramos. O Minerva? Kažkodėl esu įsitikinęs, kad ji šitai žino. – Lubinas uždėjo ranką Sneipui ant peties. – Protingiausia ką gali padaryt, tai pasikalbėt su Hariu. Verčiau tegul iš tavęs paties sužino, nei kas kitas jam išklos, ir dar nuo savęs pridės.

                Sneipas tylėjo nenuleisdamas akių nuo Lubino.

                - Atnešiu tavo gėralą, - sumurmėjo ir sunkiai pakilo. – Jau seniausiai išviręs.

                Neilgai trukus grįžo nešinas dviem mažais buteliukais.

                - Tai štai, Lubinai. Šitą, – jis padavė buteliuką su tamsiai mėlynu skysčiu, - išgerk tuoj pat. O šį, - pastatė ant stalo buteliuką su drumzlinai pilku skysčiu, - gersi kartą per dieną po lašą tuo pačiu metu.  Geriausiai lašink į stiklinę paprasčiausios žiobariškos kolos, užmuš eliksyro skonį. Ir nesugalvok padaugint – sudėty yra mėlynosios kurpelės ekstrakto. Buteliuką užbūriau dozavimo kerais, bet dėl visa ko perspėju. Šiaip ar taip, sudėtį reikės tobulint, nepaisant to, kad šis eliksyras padės tau ne tik išlaikyt žmogaus protą, bet ir kūną – kitaip tariant, nepavirsi vilkolakiu, jis yra stipriai toksiškas. Geriant mano nustatytom dozėm ir griežtai laikantis vartojimo režimo kažkokios ypatingos žalos sveikatai būt neturėtų. Bet kuriuo atveju - jei pajausi nors kokį šalutinį poveikį – iškart kreipies į mane. Supratai?

                - Dėkui, Severai, - tarė Lubinas įsidėdamas eliksyrą į kišenę, – už rūpestį.

                - Oi ne. Lubinai, aš rūpinuos savim. Nenoriu gaišt savo laiko virdamas tas arbatas, kurias gaudavai anksčiau, ir nenoriu keliaut į Azkabaną, jei netyčia užverstum kojas. Ant tavo gerovės man nusišvilpt.

                - Taip, taip, Severai, - išsišiepė Lubinas. – Tebūnie. Galiu paklaust, kaip patobulinai eliksyrą?

                - Negali. Nesu nusiteikęs čia dėstyt nuodų ir vaistų pagrindus. Tiesiog vartok neklausinėjęs. O gal manai, kad noriu tave nunuodyt?

                - Kas tave žino, Severai, - Lubinas pamatė, kad oniksinės Sneipo akys susiaurėjo iš pykčio. – Juokauju gi, nebūk toks surūgęs.

                - Neturiu nuotaikos kvailiems juokeliams, Lubinai, - sušnypštė Sneipas. – Ir kadangi savo eliksyrą jau gavai, tai gali eit.

                - Pyksti?

                - Ne, Lubinai. Nepykstu, - Sneipo balsas skambėjo nuoširdžiai. – Tik pavargau. Labai...