I SKYRIUS

PABUDIMAS

„- Pažvelk į mane, - sukuždėjo jis. Žalios akys susitiko su juodomis, bet po akimirkos juodųjų gelmėje kažkas užgeso, jų žvilgsnis liko tuščias ir sustingęs. Hario apsiaustą gniaužianti ranka dunkstelėjo į grindis, ir Sneipas daugiau nesujudėjo. „

Debesys, tamsūs ir grėsmingi supo Hogvartso pilį, pranašaudami ateinančią audrą. Saulė jau leidosi, tad pilis skendėjo šešėlyje.  Horizonte buvo matyti šviesos ruožas, plonytė auksinė juosta, kurią po kelių akimirkų pasiglemžė tamsa. Mažutis langas buvo šiek tiek pravertas  ir pro jį sklido mokinių keliamas triukšmas;  pastarieji skubėjo grįžti į rūmus kol jų neužklupo liūtis.

Severas Sneipas neramiai sujudėjo. Jausmas buvo klaikus. Pykino, sukosi galva, o kaulus laužė taip, lyg kas būtų jį tempęs ant kankinimų suolo. Be viso to siaubingai troškino.

-Gerti...vandens... - tyliai sušnabždėjo. – Prašau... – Suvaitojo, nors net nenutuokė, ar dar kas be jo kambaryje yra. Tačiau greitai išgirdo skubių žingsnių aidą.

- Pagaliau atsipaipeliojai, – kažkas kimiai sulojo. - Tataigi, o mes jau beveik ruošėmės pakasynoms. 

Sneipas galėjo prisiekti, kad tą balsą jau yra girdėjęs tūkstančius kartų, tačiau niekaip negalėjo prisiminti kur ir kada. Staiga pajuto, kaip kažkieno stipri ranka jį pasodino ir prikišo stiklinę prie lūpų.

- Išgerk šitą, - įsakė kimusis balsas. - Bus geriau. 

 Sneipas klusniai prasižiojo, leisdamas skysčiui  tekėti  jo išdžiūvusia gerkle. Gėrimas buvo skanus, bet po kelių gurkšnių stiklinę iš jo atėmė.

- Kur aš esu? – šiaip ne taip suniurzgė, tuo pačiu bandydamas atpažinti žmogystą, stovinčią prie jo lovos, tačiau bergždžiai - kambaryje buvo taip tamsu, kad jam pavyko įžiūrėti tik kontūrus.

- Hogvartse. –  Striukai atsakė žmogysta.

- Kas man atsitiko?

- Neverta dabar apie tai kalbėti. Gulėk ramiai, greitai gausi vėl atsigerti. – Buvo panašu, kad atėjūnas nesiruošė jam nieko aiškinti.

 - Aš noriu dabar...Mane troškina...

Stiklinė vėl buvo prinešta jam prie lūpų ir Sneipas bandė suprasti iš ko jis pagamintas.

- Medus...vandeninė pipirnė... – dar sugebėjo sumurmėti prieš nugrimzdamas į gilų miegą.

Kai jis vėl pramerkė akis jau buvo vėlyvas vakaras. Prieblanda nekėlė jam nuostabos, priešingai –buvo dėkingas, kad ryški šviesa nežlibina akių. Lengvai sujudėjo – kai kuriuos raumenis ir kairę kaklo pusę vis dar gėlė, tačiau jautėsi kur kas geriau. 

- Kaip jauties?  - Sulojo tas pats kimus balsas. Sneipas, vangiai pakėlęs akis pamatė, kas stovi greta jo lovos.

Lubinas susirūpinusiu žvilgsniu spoksojo tiesiai jam į akis. Sneipas atrodė siaubingai, baisiau už pačią mirtį:  netekęs daug svorio, veidas juodų, ilgų, riebaluotų, sulipusių plaukų fone buvo pamėkliškai baltas. Lūpos suskeldėjusios ir sausos. Tik akys liko tokios pat – du juodi ir gilūs ežerai, bet be įprastinio cinizmo. Iš nuodų ir vaistų meistro, visų mokinių siaubo, profesoriaus Sneipo beliko makabriškas žmogaus pavidalas.

- Lubinas...kokia nemaloni staigmena. – Sneipas nusiviepė. Jis nekentė Lubino ir net nesistengė tos neapykantos slėpti. Remas Lubinas visada buvo Sneipo priešingybė. Šiltas, mylintis, rūpestingas  ir drovus. Sneipas buvo ciniškas, bejausmis, kandus ir pagiežingas.

Lubinas susiraukė, tačiau nepratarė nė žodžio. Galų gale, ko jis tikėjosi? Sneipas taip ir liko senasis Sneipas. Jis buvo kas buvo, ir keli mėnesiai, praleisti be sąmonės nepakeitė tulžingo charakterio ir pašaipaus elgesio. Tylėdamas jis atnešė buteliuką su sidabriniu skysčiu ir padavė Sneipui.

- Kas čia per šūdas, Lubinai?

- Priešnuodžiai.

- Kokio velnio man tie priešnuodžiai, Lubinai?

- Severai, tiesiog išgerk.

Sneipas įtariai nužvelgė Lubiną, bet vistik ištuštino buteliuką ir iškart ėmė žiaukčioti: eliksyras buvo nenusakomai šlykštaus skonio, kartesnis už levomicetiną.

- Tfu, bjaurastis! Kas po galais man atsitiko, Lubinai? Sneipas pamėgino atsisėsti, bet tuoj pat krito atgal ant pagalvių, pirštais įsikibdamas už antklodės kraštų.

- Ne taip greitai, Severai.  – Lubinas padėjo jam atsisėsti ir pakišo dar vieną pagalvę už nugaros. – Ar ką nors prisimeni, kas nutiko tądien?

- Ne, Lubinai, nieko.

- Nieko ničnieko, Severai?

- Išsitrink galvą, Lubinai, – piktai sušnypštė Sneipas. – Vienintelis dalykas kurį prisimenu, tai tas šlykštus gyvatės snukis.

- Tai Nadžinė, Severai. Akivaizdu, kad Voldemortas užsiundė ją ant tavęs. Kai tave pagaliau suradome Žviegiančioj Būdoj, tu skendai savo paties kraujyje. Patikėk, vaizdas nekoks. 

- Kiek laiko aš čia?

- Pusę metų, – trumpai atsakė Lubinas.  - Dabar spalio pabaiga.

Padriki vaizdai praplaukė Sneipui pro akis. Žviegianti Būda, Voldemortas, Nadžinė ir kraujas. Gausybė kraujo.

- Severai, ar viskas gerai? – Lubinas švelniai papurtė jį už peties. – Tu išblyškai.

- Kas... – sukosėjo Sneipas. – Kas laimėjo karą? – Nuodų ir vaistų meistro žvilgsnis tapo paklaikęs it bepročio.

- Mes. Voldemortas tiesiog ištirpo. Kaip dūmas. 

- Daug žuvusių? –  atrodė, kad Sneipas paprasčiausiai konstatuoja faktą, o ne klausia.

- Daug žmonių žuvo, Severai. – Lupinas sunkiai sudribo ant lovos krašto, jo balsas buvo kupinas liūdesio. – Tonks mirė, Severai.

- Neturiu ką pasakyt, Lubinai, – prisiversdamas prabilo. – Nebent tik tiek, kad užjaučiu, bet koks skirtumas? Jos tai nesugrąžins, - sumurmėjo ir staiga pajuto, kad vėl silpsta. Jis įkvėpė lėtai, beveik atsargiai ir nugrimzdo į letargą.