NARKOMANAS
Lapkričio 26, 1998
Jau visa savaitė, kaip esu namuose, jei tik tai, kur dabar gyvenu galima
pavadinti namais. Kol gulėjau ligoninėj, net nenumaniau, kaip viskas bus
pasikeitę. Dalis pilies visiškai nugriauta, nebeliko gyvenamosios požemių
dalies – juos užvertė griuvėsiais. Klastūnyno koledžas persikėlė į pilies
sparną po Grifų Gūžta. Vis dar niekaip negaliu priprasti prie mokinių keliamo
erzelio, ir to, kad turiu langus – net ir vonioje. Iš tiesų man čia baugu.
Bijau būti šiuose didžiuliuose kambariuose su daugybe knygų, lentynomis,
nukrautomis eliksyrų ingredientais ir nešvariomis peleninėmis. Taip noriu iš
čia pabėgt, nors žinau – neturiu kur bėgt, dar netgi negaliu niekur nueiti
neklupdamas ir negriūdamas.
Jaučiu, kad kažkas negerai. Visi tie eliksyrai, kuriuos geriu miegui
pagerinti, apetitui sužadinti, svoriui priaugti, skausmui malšinti, nuotaikai
pakelti – visi kartu jau nebegali man padėt, įveikt to, kas man yra. Negaliu
vaizduot, kad viskas gerai, kad karas baigėsi ir gyvenimas tęsiasi džiugus ir
spalvingas. Jaučiu, kad man visko perdaug, kad laimė – tai nuolatinė kova ir
kovot dėl to turėsiu visą gyvenimą. Net nežinau ar verta. Sapnuose mane kausto
paralyžius, per miegus nuolat jaučiu, kad vos vos galiu judint kojas, nors jas
ir turiu. Sapnuoju kaip bandau kur nors eit ir tiesiog negaliu. Negaliu kopti
laiptais, negaliu eit lygiu žemės paviršium, negaliu net skrist ant šluotos.
Mane puola gyvatė ir aš negaliu nieko padaryt. Nors miegu po dešimt, dvylika ar
daugiau valandų per parą, beveik visada atsibundu išsekęs. Neturiu į ką
atsiremti, nieko neturiu.
Vakar pauosčiau kokaino, kurio likučių radau savo slaptoje
dėžutėje; ją atnešė kartu su visomis
mano knygomis ir net nepagalvojo dirstelėt vidun. Taigi, užbėriau šiek tiek
kokso ant magiškųjų eliksyrų vadovėlio ir sutraukiau. Nepraėjus nė kelioms
minutėms pajutau kaip kaifas veikia smegenis ir tapo daug geriau. Išsimaudžiau
duše, nuėjau papietauti į didžiąją salę kartu su visais, netgi sugebėjau
kalbėtis su Makgonagal ir Diegavirte. Mačiau, kaip jos džiūgavo, nes manė, kad
jeigu su jomis juokauju – vadinasi viskas gerai. Deja, po poros valandų
pradėjau smiginėti, viskas tapo bjauru ir pilka. Norėjau dar kokso. Norėjau
pratęst tą palaimingą būseną. Grįžau į kambarius ir ėmiau šniukštinėti po
grindis tikėdamasis, kad kokia kruopelė bus stebuklingai nukritus. Tada smigau.
Lūžau tiesiog po stalu ir pabudau šiandien rytą.
S. Sneipas
Pagaliau į Hogvartsą atsėlino žiema,
atsinešdama su savimi šaltį, šerkšną ir Kalėdų nuojautą. Dideliais kąsniais
krito sniegas, sukdamasis aplink langus, švelniai nusileisdamas ant žemės.
Snaigės sukosi aplink mokinių kojas tarsi naminės katės. Didžiulė, sunki, balta
paklodė uždengė laukus, Uždraustąjį Mišką ir kvidičo aikštę. Medžiai, purtomi
stingdančio šiaurės vėjo, šnarėjo tarsi gyvi sutvėrimai.
Sneipas
sumaigė cigaretę į pilną
peleninę ir žvilgterėjęs į sieninį laikrodį susiraukė: iki mokyklos darbuotojų
susirinkimo liko vos valanda. Kaip ir kasmet Minerva Makgonagal aiškins apie
Kalėdinį vakarėlį, mokinių pasiekimus, kito semestro pamokas, atsisakinės
citrininių ledinukų, kuriuos jai įkyriai siūlys Dumbldoras ir plaikstysis. Ir
dar eiti taip, kaip stovi negali – savaitę neplautais plaukais ir kavos bei šokolado
dėmėm išmarginta pižama. Profesorė Makgnonagal nuolat prikišdavo jo higienos
įpročius, arba tiksliau – jų dažną nebuvimą.
Prieš
išeidamas dirstelėjo į veidrodį ir nepatenkintas nusiviepė: priešais stovėjo
aukštas, liesas kumpanosis, dar nesusenęs vyriškis blyškia oda ir skvarbiu žvilgsniu.
Juodi, tarsi varno sparnas plaukai driekėsi žemiau pečių. Tik išplauti jie buvo
purūs ir dailiai krito, bet Sneipas šito net nepastebėjo. Drabužiai dar šiek
tiek laisvai karojo, bet bent jau nebeatrodė kaip maišas. Šiaip jau Sneipas
veidrodžiu naudodavosi tik pasitikrinti ar nėra kokių baltų miltelių pėdsakų
panosėj – kokainas ir kiti Žiobarų tarpe paplitę narkotikai buvo dažnas jo
gyvenimo palydovas. Kitaip nebūtų ištvėręs dvigubo agento rolės. Žiobariška
rekreacinė chemija jam padėdavo užsimiršt, pripildydama smegenis keisto
saldumo.
Mokyklos darbuotojų
susirinkimas ėjo į pabaigą. Sneipas stovėjo atsirėmęs į sieną kabineto gale ir
žiovavo: mokinių pasiekimai, mandragorų auginimui bei gluosnio galiūno
persodinimui skiriamos lėšos iš Ministerijos, pagyrimai mokytojams, kurių
klasės šį semestrą buvo stipriausios ir panašios kalbos jo nedomino. Sukluso
tik tada, kai Makgonagal išbarė Hagridą, mat šis vėl iš kažkur gavo slibino
kiaušinį, jį išperino, slibinas per keletą dienų išaugo iki tokio dydžio, kad
pramušė lubas jo troboje, o paskui dalį trobos supleškino, kai tas nedavė jam
pakankamai ugniavabalių. Žinią, kad po Kalėdų atostogų jam teks užimt nuodų ir
vaistų mokytojo pareigas, Sneipas sutiko gana abejingai; vėl teks laidyti
gerklę iki užkimimo, stebėti, kad koks nevykėlis nesusprogdintų katilo, virti
gydomuosius eliksyrus nuo traumų, pasitaikančių per jo pamokas, atiminėti
taškus, skirti bausmes ir po visos tokios dienos sugrįžti į kambarius visiškai
nusikalusiam.
- Prieš baigiant šį
susirinkimą, - tarė profesorė Makgonagal. – Jums visiems primenu, kad artėja
puota – tradicinis Kalėdinis vakarėlis. Visi mokyklos darbuotojai privalo dalyvauti.
Dar visų jūsų paprašysiu priminti mokiniams, kad eiti į vakarėlį gali tik tie,
kurie mokosi ketvirtame ir aukštesniuose kursuose, tačiau jie gali pasikviesti
jaunesnį šokių partnerį jei tik nori. – Ji trumpam nutilo. – Vakarinė apranga
yra privaloma, - tęsė ji, - puota prasidės aštuntą valandą vakaro per Kalėdas ir baigsis vidurnaktį Didžiojoje Salėje kaip
visada. Susirinkimas baigtas, galite eiti.
Iš visų pusių
pasigirdo šnarėjimas ir šiugždenimas, kai susirinkusieji pasiemė savo daiktus
ir pasuko pro duris.
- Profesoriau Sneipai,
- šūktelėjo Makgonagal, nustelbdama visą triukšmą. – Pasilik minutėlei.
- Ko tu nori, Minerva?
– atsiliepė Sneipas, bjauriai išsiviepdamas. – Aš skubu.
- Ir kur gi tu skubi,
Severai? Sušniaukšti dar vieną „šniūrą“? – Ji išsitraukė iš apsiausto kišenės
buteliuką su baltais milteliais. – Prieš pat susirinkimą pas mane atėjo namų
elfas, kuris tvarkė tavo kambarius, visas persigandęs ir atnešė man šitą, sakė,
kad rado ant stalo. – Ji piktai pamosavo buteliuku jam prieš nosį. - Čia grynas
kokainas, Severai. Ar nutuoki, kiek gautum už tokį kiekį Azkabane, kvaily tu?
Šito nė Dumbldoras nebeužglaistytų. Čia nebe ta situacija, kai buvai nutvertas
šluotų sandėliuke su septintakurse iš Švilpynės.
- Ne tavo reikalas,
Minerva. – Sneipas pajuto, kad rausta.
- O taip, kaip tik
mano. – irzliai atkirto profesorė Makgnonagal. – Kol tu esi čia mokytojas, o aš
– direktoriaus pavaduotoja. Mesk šitą šūdą jei nenori būt atleistas.
- Jei manai, kad man
rūpi, Minerva, tai labai klysti. – Sneipo lūpos užsirietė į pašaipią šypseną,
atidengdamos dantis. –Tu gali mane išspirt kad ir šiandien, jei tik nori. Man
nusispjaut.
- Šiandien tavęs
neišmesiu, bet įspėju, Sneipai – tu vaikštai plonu ledu.
Déjà vu. Sušiktas déjà vu.
Déjà vu. Sušiktas déjà vu.
-
Ne, Minerva. Aš absoliučiai įsitikinęs, kad kuo tvirčiausiai stoviu ant
akmeninių grindų.
-
Tau reikia pagalbos, Severai, - kietai pasakė profesorė. – Tu esi ligonis,
narkomanas. Ieškok pagalbos, kol dar nevėlu.
-
Žinai ką, Minerva? Mano gyvenime jau viskas per vėlu, – sulyg šiais žodžiais
jis išėjo lauk, trenkęs durimis taip, kad net langų stiklai subarškėjo.
*
Profesorė
Makgonagal susierzinusi marširavo pirmyn ir atgal, net jos tamsiai raudono
apsiausto skvernai plazdėjo.
- Prisėsk, Minerva, - nekantriai šūktelėjo Dumbldoras, kai ši vos
neapvertė minčių koštuvo. – Kol dar nieko nesudaužei. Nagi, nėra taip blogai.
- Nėra taip blogai, Albai? – ji triukšmingai
klestelėjo į kėdę. – „Lemties deivės“ pasiuntė man pelėdą su atsiprašymu, kad negalės
groti per Kalėdų balių.
- O kaip „Negyvi slibinai“?
Pasiųsk jiems pelėdą, Minerva. – Dumbldoras išsilukšteno dar vieną citrininį
ledinuką.
- Jau klausiau, bet jie šiemet groja
Kiaurame katile. Visos kitos grupės irgi užsakytos. „Barškantys puodai“ ir tie
užimti. Ką darysim, Albai – mokiniams prižadėtas valandos trukmės gyvas
pasirodymas.
- O jei mokytojai surengtų gyvo
garso koncertą? – Dumbldoro akyse šmėkštelėjo padaužiškos liepsnelės.
- Ir kas dainuos??? Mano balsas
kaip morčinės katės, jūsų - verčiau
patylėsiu, visi kiti, išskyrus profesorių Flitviką, taip pat neturi nei klausos
nei balso. Negalima gi versti vieną Flitviką
visą valandą mus linksminti, kai šventė trunka vos iki vidurnakčio. – Ji nervingai
sukiojo arbatos puodelį tarp pirštų. – Ko taip šypsotės, Albai? Situacija
visiškai nejuokinga.
- Šiaip jau, - ramiai nutęsė
Dumbldoras, - Severas turi puikų balsą. Ir gitarą gerai valdo.
- Jūs turbūt šaipotės,
profesoriau, - lediniu balsu pareiškė Makgonagal. – Sneipas ir muzika? Nė už ką
nepatikėsiu.
- Jūs kai ko nežinote, Minerva. –
Dumbdoras mostelėjo lazdele ir puodeliai prisipildė karštos arbatos. – Šeštame,
septintame kurse Severas slapčia koncertuodavo su vietine padaužų grupele
Mušeikų skersgatvio užeigose, taip prasimanydamas lėšų juodosios magijos
knygoms. Mačiau jį pats savo akimis, kai su Hagridu užsukom išlenkti po
burnelę. Vėliau bandžiau jį itikinti, kad baigęs Hogvartsą suburtų savo grupę,
bet, - Dumbldoras pasitaisė nusmukusius akinius, - abu žinome, kokiais keliais
jis tada patraukė...
- Ir nė ką geresniais eina
dabar! – Makgonagal sriūbtelėjo iš savo puoduko su auksiniais apvadėliais. –
Žinote ką elfas, tvarkęs jo kambarį rado? Visą buteliuką kokaino. Dvidešimt
metų Azkabane gautų vien už tokio kiekio laikymą.
- Negerai, - atsiduso
Dumbldoras, - sakote, Severas grįžo prie senų įpročių? Aš pasikalbėsiu su juo,
Minerva. Kaži kur jis dabar?
- Voliojasi kur apsinešęs, -
piktai rėžė profesorė. - Ką gi jis daugiau darys. Pamokų dar neveda, laiko turi
sočiai. Šiaip ar taip, Albai. Norėčiau išgirst kaip Sneipas dainuoja, bet jei
nueisiu jo pakviest, jis mane tik pasiųs lytinių organų kryptimi. Prieš kelias
dienas nudaviau velnių dėl....
- Dėl to nesukite sau galvos,
Minerva. Perduosiu žinutę per savo elfę, Vinkę. – Dumbldoras suplojo delnais ir
priešais jį išdygo maža, susitraukusi namų elfė, pasipuošusi raukiniuota
suknele ir kažkodėl apsivyniojusi žaliais dryžiais margintą kojinę apie galvą.
- Vinke, malonėkite pakviesti
profesorių Sneipą. Tegu tučtuojau ateina pas mane į kabinetą.
- Vinkė bijo, pone Dumbldorai.
Profesorius Sneipas – piktas žmogus, - pradėjo sriūbauti ji. – Vinkė nenori
eiti pas juodąjį burtininką. Minkė vakar sakė Vinkei, kad profesorius į ją
paleido batą, o Minkė tik atnešė vakarienę. – Elfė ėmė raudot vis garsiau.
Profesorė Makgonagal stebėjo šią
sceną nepratardama nė žodžio, tik karts nuo karto dėbtelėdavo į Dumbldorą
reikšmingu žvilgsniu.
- Vinke, profesorius Sneipas tau
nieko nepadarys, - guodė ją Dumbldoras. - Tiesiog prisistatyk, kad esi nuo
manęs ir pranešk, kad liepiau ateiti ir viskas.
- Vinkė gera namų elfė, pone, -
sucypė ji, nusišnypštusi nosį į savo raukiniuotosios suknelės padurkus. – Vinkė
eis pas piktąjį burtininką, nors jis ir paleistų į Vinkę batą. Vinkė nenori
eiti, bet Vinkė daro kas jai liepiama. – Pasigirdo tylus „pop“ ir elfė dingo.
- Taigi, jūsų favoritas jau pradėjo
mušti namų elfus, - pratarė Makgonagal lediniu balsu. – Albai, nagi – kam jūs
dar čia jį laikote?
- Minerva, jis viso labo sviedė
batą, - nusišypsojo Dumbldoras. – Ir kiek žinau, į Minkę nebuvo pataikyta. Gali
būti, kad jis net nesitaikė į elfę – Severas tvarkingumu nepasižymi, gal
tiesiog nusiavė batus ir metė, o elfė papuolė ateit kaip tik tuo momentu.
- Taip, taip, kurgi ne.
Pažiūrėsim ką kalbėsit, kai jis prieš mokinius pradės rankas kilnot, - piktai
metė ji. – Sneipas kelia daugiau rūpesčių nei iš jo yra naudos. Taip,
eliksyruose jis nepralenkiamas, sakyčiau – pats geriausias nuodų ir vaistų
meistras. Bet Albai – jis turi problemų su narkotikais, prie mergų irgi
smailus, negi jau pamiršot tą incidentą šluotų sandėliuke?
- Severas niekada nėra pakėlęs
rankos prieš mokinį. Net ir tais laikais, kai fizinės bausmės dar buvo
leidžiamos ir toleruojamos, - šaltai pareiškė Dumbldoras. – Kas dėl šluotų
sandėliuko, tai nagi, Minerva – tai buvo prieš gerą dešimtmetį, daugiau
nepasikartojo ir drįstu pasakyti – mergiotė buvo pilnametė ir neatrodė nepatenkinta, veikiau atvirkščiai,
- jis sukikeno.
- Nepasikartojo, ar tiesiog nebuvo
pričiuptas, Albai? – prisimerkė Makgonagal. – Yra skirtumas.
- Skirtumo kaip ir nėra,
Minerva, - numojo ranka Dumbldoras. – Žinot, yra sena gera patarlė, kuri
skelbia, kad nepagautas – ne vagis.
- Bet... –
profesorė Makgonagal nebaigė sakinio, mat į kabinetą tarsi viesulas įsiveržė
Sneipas. Atrodė juodai įsiutęs.
- Kas per šūdas! – jis klestelėjo į kėdę.
– Ta namų elfė pamišusi. Psichiškai nesveika! Žliumbė be jokios pertraukos, neva aš jos
giminaitę su batu prilupau.
- O nori pasakyt,
Severai, taip nebuvo? – pašaipiai atsiliepė Makgonagal.
- Taigi, kad ne, - išsiviepė
Sneipas. – Sėdžiu sau, keriu batus, kad tie kur benusiausi, atsidurtų batų
dėžėj, ir staiga išgirstu kaip dūžta indai ir kažkas žviegia. Pasirodo, kvaiša
namų elfė sugalvojo įeiti nepasibeldusi ir pasipainiojo tiesiai po mano batais,
kad ją kas skersai pertrauktų!
- Netikiu, Sneipai.
- O man visiškai nusispjaut,
tiki tu ar ne, Minerva, - pasityčiojamai atsakė Sneipas. – Albai, sakyk, ko
dabar nori, aš išklausysiu, atsakysiu, kad nesutinku ir grįšiu prie savo
reikalų.
- Nagi, nebūk toks paniuręs,
vaiki, - guviai tarė Dumbldoras. – Pasikviečiau tave su dideliu prašymu: mum
reikia, kad padainuotum.
- Gal dar tu pašik, o aš vandenį
nuleisiu, Albai, - suurzgė Sneipas. Profesorė Makgonagal nužvelgė jį su
neslepiamu pasibaisėjimu, bet Sneipui, regis, tai buvo nė motais. – Nešoksiu,
nedainuosiu ir ant galvos nestovėsiu. Jei nori, kad kas tave linksmintų –
pasikviesk klajojančių klounų trupę.
Profesorė Makgonagal įsiuto.
- Grosi ir dainuosi kaip
didelis, Severai, - sušnypštė ji tiesiai Sneipui į veidą. – O jei reikės, tai
ir ant galvos pastovėsi, ir vandenį
nuleisi! – Ji
palinko jam prie ausies. – Jeigu nenori, kad kai kas nukeliautų iki Magijos
Ministerijos, - sušnibždėjo ir patenkinta atsitiesė, pamojo lazdele ir jos
rankose atsirado gitara. – Še, - įbruko gitarą jam į rankas. – Pradėk!
- Tu tikra kalė, Minerva,
žinojai šitai? – sušnypštė Sneipas, paimdamas gitarą. – Kalė.
- Pradėk, Severai. – šaltu balsu
tarė Makgonagal ir pažvelgė į Dumbldorą. Šis nesišypsojo.
Sneipas metė jai žudantį žvilgsnį,
bet nebepratarė nė žodžio. Tylėdamas suderino gitarą, perbraukė pirštais per
stygas, užgaudamas pirmuosius akordus ir uždainavo žemu,aksominiu balsu.
- You
are scum, you are scum and I hope that you know
That the cracks in your smile are beginning to show
Now the world needs to see that it‘s time you should go
There‘s no light in your eyes and your brain is too slow.
That the cracks in your smile are beginning to show
Now the world needs to see that it‘s time you should go
There‘s no light in your eyes and your brain is too slow.
Jis trumpam nutilo,
pažvelgė į Makgonagal, jo veidu perbėgo piktdžiugiška šypsenėlė; iš jos išraiškos matėsi, kad dainos žodžius
suprato. Sneipas nusivaipė ir tęsė toliau:
- Can‘t
believe you were once just like anyone else
Then you
grew and became like the devil himself
Pray to god
I can think of a kind thing to say
But I don‘t
think I can, so fuck you anyway
Fuck you anyway...
-
Pakaks! – Minerva Makgonagal pakilo iš
vietos. – Tu iš manęs tyčiojies? Tyčia sudėjai šitą dainiūkštę?
Sneipas nekaltai sumirksėjo.
-
Tyčiojuos, aš? Negi aš taip galėčiau? - jis bjauriai nusijuokė. – Kaip tu gali šitaip apie mane galvoti,
Minerva?
-
Viskas, man jau gana! – suriko Makgonagal. – Verčiau jau paleisiu dainuot
mandragorų chorą per Kalėdinį balių, nei leisiu šitam narkaliūgai mane per
dantis traukt!
-
Ak štai kas, - Sneipas padėjo gitarą ir lėtai perėjo per kabinetą. – Jūs nusprendėt
mane panaudoti kaip klouną publikai linksminti, tiesa?
-
Klysti, Severai, - pagaliau prakalbo Dumbldoras. – „Lemties fėjos“ atsisakė
groti per balių, o visos kitos grupės taip pat užsakytos, taigi pamanėme,
kad...
-
Pamanėte, kad yra kvaišelis nuodų ir vaistų mokytojas su šiokiu tokiu balsu,
kuris sutiks palinksminti publiką, o jeigu nesutiks, jį bus galima lengvai
priversti, Albai, – lediniu, kimiu balsu
atkirto Sneipas. – Tikrai labai gražu iš jūsų pusės. O jums abiems nešovė į
galvą pasidomėti, ar aš bent jau galiu? – Jis nusiplėšė marškinių apykaklę, ant
kaklo aiškiai pasimatė gilūs randai. – Jūsų žiniai, sudainuot įstengiu vos porą
posmų. Paprasčiausiai užkimstu. – Jis paėmė puodelį nuo stalo, bet šis buvo
tuščias. – Albai, žinai, kad turiu pažinčių, būčiau suveikęs jums tą grupę, - Sneipas sviedė puoduką į šoną, ant grindų
pažiro šukės. – Tereikėjo tik paprašyti.
-
Severai, aš...
-
Pataupyk kvėpavimą, Minerva. – piktai nutraukė Sneipas. – Man visiškai neįdomu,
ką tu nori pasakyt. – Jis pasirausė švarko kišenėj ir sužvejojo sulamdytą pergamento
ritinėlį. – Še, grupės kontaktai. Pasiųsk laišką pelėdų paštu, parašyk, kad nuo
manęs ir tarkis, – sviedė ritinėlį Dumbldorui
ant stalo. – Daugiau niekuo negaliu padėt, taigi leiskite niekingam narkomanui
išeiti, - ir apsisukęs ant kulno išėjo pro duris nė neatsigręždamas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą