STAIGMENA
Buvo lapkričio rytas. Naktį stipriai
palijo, pilies kieme visur telkšojo balos ir purvas, tvyrojo rūkas. Rūkas
buvo visur: pilies kieme, kvidičo aikštėje, tiršti, it kisielius jo
kamuoliai kilo iš ežero, net Uždraustojo miško nesimatė. Kieme nebuvo nė
gyvos dvasios; drėgmė ir šaltis smelkėsi iki pat kaulų smegenų.
Sneipas sėdėjo lovoje ir nervingai
makalavo šaukštu po lėkštę. Avižinė košė, lipni, pilka masė anaiptol nekėlė jam
apetito. Jau antra savaitė eina nuo to laiko, kai jis prabudo po pusmetį
trukusio letargo, tačiau apie išrašymą nebuvo jokios kalbos. Madam Pomfri,
paklausta apie tai, kada jį ketina paleisti, atsakydavo tik tiek, kad kada bus
laikas, tada ir paleis, kad jam reik dar gerokai pasitaisyti ir panašiai.
- Šūdas! – Sneipas
atsisvėdėjęs šveitė lėkštę į sieną. Lėkštė sudužo, o košė, net nepakeitusi
formos šleptelėjo ant žemės tarsi pilkas kamuolys.
Kaltės jausmas dėl Dumbuldoro
mirties tiesiog persekiojo jį. Daužė į gabalus, klijavo ir daužė vėl.
Žudikas.
- Kas, po galais, tau darosi? – suriko
Lubinas, įėjęs kaip tik tuo momentu, kai lėkštė skrido į sieną. – Manai man
labai malonu valyti tai, kas lieka po tavo isterijos priepuolių?!
- Nežinau ką sau galvoji, - nusižiovavęs
suniurzgė jis. - Lubinai, jei tu manai, kad man labai rūpi, kas tau malonu ir
kas - ne, tai labai klysti. Tiesiog išeik,
Lubinas, netardamas nė žodžio, mostelėjo
lazdele ir siena tapo kaip buvusi. Duženos ir košės likučiai ištirpo ore. Tada
tyliai priėjo ir atsisėdo ant kėdės šalia Sneipo lovos.
- Aš pasakiau tau. Palik. Mane.
Ramybėje. – Piktai sušnypštė Sneipas. –Atsipisk, liaudiškai tariant.
- Severai, manau, su kolega turėtum būti
mandagesnis, mano berniuk.
Sneipas atsisukęs jau žiojosi plūstis,
bet tik aiktelėjo.
Tiesiai priešais jį stovėjo Albas.
Albas Dumbldoras.
Ne vaiduoklis, ne poltergeistas.
Sneipas pasitrynė akis. Vieną kartą,
antrą. Dumbldoras stovėjo kaip stovėjęs.
- Ar viskas gerai, vaiki? – Dumbldoras
uždėjo ranką Sneipui ant peties.
- Albai?
- Taip, Severai?
- Kaip? – jis sumikčiojo. –
Kaip...tu...aš....
- Kaip likau gyvas?
Sneipas tesugebėjo tik lengvai
linktelėti galva.
- Tai ilga istorija, Severai. Galbūt
papasakosiu tada, kai ateis laikas.
Senas ožys.
- Tai aš nesupūsiu Azkabane, Albai?
- Nesijaudink dėl to, mano berniuk. –
Dumbldoro akys smagiai sužiburiavo Sneipui atsidūsėjus iš palengvėjimo. – Gal
nori citrininio ledinuko?
- Ne, dėkui.
- Nebūk toks rūstus su savo kolega. –
Senojo burtininko akys vėl smagiai sužybsėjo.
- Atsiknisk, Albai. Tiesiog atsiknisk. –
Sneipo balse nebuvo girdėti pykčio ar susierzinimo.
- Paniuręs kaip visada, kiek matau. –
Dumbldoras nusišypsojo. – Minerva man nupirko pyrago su kremu, nekantrauju
paragauti. Elkis gražiai, Severai. – Jis apsisuko ant kulno ir ištirpo ore.
Dumbldorui išėjus, Sneipas atsivarstė
marškinius; šlapia drobė tiesiog lipo prie kūno. Nepaisant praviro lango
palatoje buvo labai šilta, stačiai karšta. Profesorius Lubinas buvo dingęs, bet
Sneipas jo ir nepasigedo.
Į palatą įsiveržė Madam Pomfri. Kaip
visada apsivilkusi raudoną uniformą, pasipuošusi iškrakmolyta prijuoste, kuri
šiugždėjo jai vos pajudėjus, ant galvos – balta, kieta kepuraitė.
- Kaip tu, Severai? – jos žvilgsnis buvo
griežtas.
- Gerai. Nors ne, negerai – aš juk čia.
- Kas nors ne taip?
- Viskas ne taip.
- Suprantu. – Madam Pomfri veidas
sugriežtėjo dar labiau. – Deja, bet turi pasilikti čia bent jau savaitę.
Mažiausiai.
- Nekalbu apie ligoninę.
- O apie ką tada?
- Nesvarbu. – Sneipas buvo visiškai
sutrikęs. Manė, kad daugiau niekada nebebus citrininių ledinukų, naktų,
praleistų žaidžiant šachmatais iki ryto, užknisančių kalbų per pusryčius
Didžiojoje salėje, arbatos gėrimo prie ugnies, nieko. Jis niekada sau to
nepripažino, bet Albas Dumbldoras jam reiškė daug.
Panašu, kad viskas grįžta į normalias
vėžes.
Išskyrus jį patį. Kažkas buvo ne taip.
Jautėsi apatiškas viskam, kažkoks patogiai atbukęs. Sneipas net nepajuto, kaip
nusiviepė.
- Severai, - nutraukė jo mintis Madam
Pomfri, - nesimaivyk. Mano žodis galutinis – iš čia išeisi nė anksčiau kaip po
savaitės.
- A? – jis nusipurtė prisėlinųsį
snaudulį. – Bet aš jau sveikas. Niekaip nesuprantu, kokio velnio man likt toj
suknistoj ligoninėj?
- Taip, sveikas, kurgi ne. – ramiai
paprieštaravo Madam Pomfri. – Pasirodo tu dar kvailesnis nei maniau. Tavo
organizme yra įvykę kažin ar pataisomų pokyčių. Tu sergi, Severai. Esi
nevisavertis. Gydomieji eliksyrai veikia tave nepakankamai. Pulsas padažnėjęs.
– Ji pašvietė jam į akis. – Vyzdžiai per lėtai prisitaiko prie pasikeitusios
šviesos, reakcija per lėta. Atrodai kaip pašildytas numirėlis, šonkaulius ir
per antklodę galima suskaičiuoti. Tau dar gydytis reikia, o tu kalbi apie tai,
kad tave iš čia išleisčiau. Pagulėsi čia dar savaitę, nuo to blogiau
nebus.
- Bet...
- Jokių prieštaravimų, Severai. – gana
šiurkščiai pertraukė jį slaugė. – Pasilieki čia dar savaitę. Tai mano
paskutinis žodis. Ir apskritai – tau vertėtų išsimaudyt. Švarinantys burtai
neatstoja karštos vonios.
Į vonią ji įžengė
kaip tik tada, kai Sneipas stovėdamas po dušu skalavosi muilo putas. Jis
kostelėjo ir susikuklinęs atsuko jai nugarą.
- Nesidrovėk, - tarė
ji mesdama jam švarų rankšluostį. – Pamačiusi nuogą vyrą nenualpstu. Apskritai –
mudvi su Makgnonagal juokaujame, kad jei matei vieną – vadinasi matei visus.
Jis išlipo iš vonios
rankšluosčiu apsivyniojęs klubus.
- Na bet ir
liesumėlis tavo, Severai, - Madam Pomfri apžiūrinėjo jį toliau. – Gražus randas,
- šyptelėjo. – Kas tau nutiko? Lentpjūvėj papuolei po pjūklu?
- Norėčiau apsirengt,
Pope - kažkodėl nesijaučiu labai jaukiai, kai mano nuogybę dengia tik šis
skuduras.
- Ir iš kur tu toks
drovus išlindai? – Ji sviedė jam švarius marškinius. – Še, apsivilk ir varyk į
lovą. Jei atėjusi pamatysiu, kad neguli – nebūsi išrašytas net po mėnesio. – Ir
ji, greitai apsisukusi ant kulno, išdrožė pro duris.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą