V SKYRIUS

ČEKIS

               Iki Kalėdų buvo likusios vos kelios dienos.  Visi tarsi atgijo, mokytojai ir tie tapo nebe tokie reiklūs, kur kas atlaidesni – net Fredis ir Džordžas išsisuko nuo bausmės, kai per pusryčius pakišo smarviabombę ateities būrimo mokytojai, profesorei Treloni po sijonu.

          Didžioji salė jau buvo papuošta, atrodė tiesiog pasakiškai: nuo lubų leidosi ilgi, ploni varvekliai, skaidrūs tarsi stiklas, stovėjo dvylika visiškai baltų eglių, kurios buvo padengtos neištirpstančiu šeršknu ir papuoštos žvakutėmis, ant sienų kabėjo bugieniai ir amalo šakų vainikai. Tas, kas pataikydavo atsistoti po amalo vainiku, negalėdavo pajudėti tol, kol negaudavo bučkio iš priešingos lyties atstovo, tačiau jau kitą dieną profesorė Makgonagal ant amalo užleido apribojimo kerus.  

Ronis ir Hermiona, atėję į Didžiąją Salę pietų, rado Harį jau besėdintį prie stalo, be apetito makaluojantį šaukštu po lėkštę.

- Po velnių, Hari, kas nutiko? Tavo išraiška tokia, lyg tave būtų nokautavęs hipogrifas.

- Nieko ypatinga, - sušnarpštė Haris. – Turiu šiokių tokių rūpesčių, bet viskas bus gerai.

- Ar tikrai, drauguži? – nepatikliai paklausė Ronis, žiaumodamas kalakuto kulšį.

- Hari, geriau pasakyk mums. Tavo nuotaika bjauri jau visą savaitę.

- Nieko rimto, Hermiona. Tikrai. Tiesiog turiu šiokių tokių finansinių problemų, štai ir viskas.

- Ir kokio dydžio tos tavo finansinės problemos, Hari?

- Na...jeigu kalbėti tiesą, - jis nervingai pasišiaušė plaukus. – Tai mano sąskaita Gringotse yra...tuščia?

- Ką?! – Hermiona net pakilo iš vietos. - Kaip tu sugebėjai iššvaistyt visus savo pinigus?!

- Po galais, nežinau, Hermiona! Žinau tik tiek, kad esu plikas kaip bažnyčios pelė. – Haris beviltiškai pakėlė galvą. – Šūdas! Šūdas šūdeliausias! Ir ką aš dabar darysiu? Artėja naujas semestras, o neturiu nė supisto siklio reikmenim nusipirkt. – Jis nebesusivaldė ir trenkė kumščiu tiesiai į lėkštę.

- Raminkis, Poteri! – pasigirdo šilkinis balsas. Haris atsisuko ir pamatė, kad jam už nugaros stovi Sneipas. Tamsus, aukštas, lūpose žaidė paniekinanti šypsena.

- Ateisi pas mane ketvirtą, Poteri. Nedrįsk vėluoti.

- O ne, - sudejavo Haris kai Sneipas nuėjo šalin. – Kas ne taip su mano likimu?

- Verčiau paklausk, kas ne taip su Sneipu, - piktai suniurnėjo Ronis. – Prakeiktas požemių šikšnosparnis.

- Profesorius Sneipas, Roni, - pataisė jį Hermiona. – Bet Hari, pripažink – tu irgi kaltas, kad tave areštavo. Trankei stalą, keikeisi...

- Liaukis, Hermiona. Baik ginti Sneipą. Maniau, jis po Pats Žinai Ko mirties nors truputį pasikeis į gerą, bet panašu, kad kai kurie dalykai nesikeičia. Sneipas vienas iš jų, - irzliai pasakė Ronis.

- Aš jo neginu, Roni, tiesiog esu objektyvi.

- Gini. Jei tik kas – visad stoji Sneipo pusėn, Hermiona! – sušnypštė Ronis. – Įsimylėjus tu jį ar ką?

- Ką? – sumirksėjo ji. – Ką tu pasakei, Ronaldai?

- Ką girdėjai! – Ronis nebesivaldė. – Pasakiau, kad tu įsimylėjus Sneipą, kad jį šitaip gini! Eime, Hari. Tu po pusantros valandos turi būt pas tą glitų šliužą, o mums dar reikia parašyti esė apie žviegiančias kaukoles.

- AŠ NEĮSIMYLĖJAU SNEIPO!!! – suriko Hermiona ir baugščiai apsidairė; salėje įsivyravo mirtina tyla. Dirstelėjo į mokytojų stalą: ir ten visi sėdėjo it mietą prariję, tik Sneipas pašaipiai kilsterėjo antakį. – Būk tu prakeiktas! – pro ašaras sumurmėjo ji ir sviedė šaukštą į jau benueinantį Ronį.

- NEBLOGAI, KĄ? – Fredis su Džordžu atkuto pirmieji. – Kada vestuvės, Hermiona? – dvyniai beveik raitėsi iš juoko ant stalo.

- Eikit velniop, - suniurzgė Hermiona.

- Ką vilkėsi pirmąją naktį? – toliau erzino Fredis. – Naktinukus su Klastūnyno artributika ar vistik liksi ištikima Grifų Gūžtai?

- Liaukitės, judu! – nebeištvėrusi prabilo Džinė. – Nekreipk į tuos du prietrankas dėmesio, Hermiona.

- Prisiekiu, turėsi vienu broliu mažiau, - tebeniršo Hermiona. – Visi dabar tik apie tai ir šnekės.

- Menka bėda, - nusijuokė Džinė.  – Nusiramink, ir arkliui aišku, kad tu neįsižiūrėjus į Sneipą. O jei ir įsižiūrėjus, kas čia tokio?

- Džine!

- Aš tik sakau, kad čia nieko tokio. Ne tu pirma būtum. – Ji pasislinko arčiau. – Parvatė jau nuo ketvirto kurso dėl jo spango. Visas ausis mums išūžė. Buvo net užsirašiusi į papildomas nuodų ir vaistų pamokas ir baisiausiai liūdėjo, kai jos buvo atšauktos.

- Parvatė? – nustebo Hermiona. – Betgi jai visiškai nepatiko profesoriaus Sneipo pamokos.

- Pamokos nepatiko, o profesorius patiko, - sukikeno Džinė. – Eidavo vien tam, kad galėtų klausytis, kaip jis kalba. Ji net sakė, kad jo balsas skamba taip, kaip vyro, kuris kalbasi su moterimi kai...- ji pasilenkė dar arčiau ir sukuždėjo, - kai...su ja mylisi.

- Na ir iš kur Parvatei žinot, kaip tokiais momentais kalba vyrai? – purkštelėjo Hermiona, tačiau atrodė kur kas linksmesnė. – Einu į biblioteką.

- TIK NEUŽMIRŠK MŪSŲ PAKVIEST Į VESTUVES, - suriko Fredis ir Džordžas jai pavymui. – BŪSIM TAVO PAMERGĖS.  

*

Artėjant ketvirtai valandai netgi džiaugsmas dėl sėkmingai parašytos esė apie žviegiančias kaukoles, nebegalėjo praskaidrinti Hario nuotaikos, kuri prastėjo sulyg kiekvienu žingsniu Sneipo kambarių link.

- Ar tau viskas gerai, drauguži? – paklausė Ronis.

- Aha. Tu geriau grįžk atgal į biblioteką. Nenorėčiau, kad Sneipas ir tave areštuotų.

- Ar tu tikras, Hari? Gal man likti čia, na žinai...

- Nereikia, Roni. Eik.

Haris stabtelėjo prie durų, norėdamas šią akimirką būti kažkur kitur. Giliai įkvėpęs pasibeldė ir įėjo vidun.

Kambarys skendėjo malonioj prieblandoj, palei sienas rikiavosi lentynos, talpindamos šimtus knygų. Visokios marinuotos šlykštynės, kurias Haris matė per oklumantijos pamokas požemiuose, buvo kažkur dingusios, senoviškas židinys skleidė šiltą ir jaukią šviesą.

- Uždaryk duris paskui save, Poteri.

Haris padarė kaip lieptas, jausdamasis taip, tarsi save įkalintų. Sneipas pamojo ranka fotelių, stovinčių prie židinio link. Hariui atsisėdus, į kitą fotelį klestelėjo ir Sneipas.

- Taigi, Poteri, kaip matau – papuolei į bėdą, - tarė jis. – Kiek nugirdau iš tavo pokalbio su priet...ėė, bičiuliais.

- Taip, - striukai atsakė Haris. – Jūs nusprendėt mane areštuoti.

- Klysti, Poteri.

- Tai ko jums iš manęs reikia, profesoriau? – nustebo Haris.

- Tikrai likai visiškai basas, Poteri?

- Kodėl jūs manęs to klausiate?

- Paprasčiausiai atsakyk taip, ar ne, Poteri.

- Taip, - nedrąsiai pratarė Haris, žvelgdamas Sneipui į akis ir mintyse spėliodamas, ką tas dabar sakys.

Sneipas prisimerkęs kurį laiką žiūrėjo į Harį, kuris baisiausiai norėjo nusukti akis šonan; profesoriaus žvilgsnis gręžė jį tiesiog kiaurai. Kai Haris jau buvo benusisukąs, Sneipas padavė susuktą pergamento ritinėlį.

- Nueisi ryt į Gringotsą ir pateiksi goblinui šį pergamentą; jis tau išmokės pinigus. Turėtų pakakti susipirkt viskam ko reikia sekančiam semestrui ir dar liks smulkiom išlaidom, Poteri.

- Ką? - smaragdinės Hario akys dydžiu ir forma pavirto paplotėliais.

- Turi klausos negalią, Poteri? – pasityčiojo Sneipas. – Sakau, nueisi ryt į Gringotsą, pateiksi šį čekį goblinui ir tau bus išmokėta padori suma.

- Aš...aš nežinau... – sumikčiojo Haris. – Negaliu jo paimti.

- Ir kodėl gi, Poteri?

- Negalėsiu jums grąžinti šių pinigų. Bent jau ne greitu metu.

- Ir nesusimąstai, kad aš tai žinau? Tiesiog paimk pergamentą ir nesuk sau galvos.

- Bet...

- Daryk kas tau pasakyta, Poteri, - pavojingu balsu tarė Sneipas. – Mano kantrybė senka. Paimk.

Haris droviai paėmė ritinėlį ir atsargiai įsidėjo į kišenę. Jis spoksojo į Sneipą, nežinodamas ką besakyti.

- Dėkui, profesoriau... – galop pralemeno Haris, nusukdamas akis. – Nereikėjo.

- Įspėju, Poteri...aš sužinosiu, jei nepasinaudosi juo.

- Taip, pone.

- Gali eiti, Poteri. – Sneipas pamojo ranka. – Laisvas.

- Viso, profesoriau. – sumurmėjo Haris, užsimesdamas kuprinę ant peties ir nuskubėjo prie durų. Prieš pasukdamas rankeną, atsigręžė į Sneipą, kuris nejudėdamas žiūrėjo į šokančias židiny liepsnas. Haris, nebetaręs nė žodžio, išcimpino lauk, atsargiai uždarydamas duris.

Ronis ir Hermiona tebesėdėjo bibliotekoje. Kiti, beveik visi septintakursiai sėdėjo už stalų, sukišę nosis į knygas, įnirtingai skrebindami plunksnomis pergamento ritinėlius. Karts nuo karto už lentynų pasigirsdavo nirtus  Madam Pensnė kulniukų kaukšėjimas.  Haris sunkiai dribtelėjo į kėdę.

- Na, kaip? – sukuždėjo Hermiona. – Viskas gerai, Hari?

- Jo...gerai...manau.

- Kaip areštas, drauguži? – tyliai paklausė Ronis, kai Madam Pensnė kaukšėdama praplaukė pro šalį. – Labai baisiai?

- Normaliai. – Haris nusprendė verčiau nepasakoti apie pokalbį su Sneipu. – Klausyk...kur galiu rast Lubiną?

- Po Grifų Gūžtos bokštu, durys šalia Sneipo, - šnibžtelėjo Ronis. – O kas?

- Man reikia ko kai ko paklaust...apie bruksas, - rietė Haris. – Tai einu.

- Na taip, turi gaišint profesorių, užuot susiradęs informaciją pats, - piktai iškvėpė Hermiona. – Girdėjau, kad profesorius Lubinas negaluoja.

- Jis šiandien vedė pamokas, Hermiona, - tarė Haris kimšdamas namų darbų tvarkaraštį į kuprinę. – Nenumirs, ilgai jo netrukdysiu. 

*

Haris lengvai pabaladojo į duris ir įsiklausė. Nieko. Atsidusęs pabeldė vėl, šįsyk smarkiau.

                - Kas ten? - pagaliau atsiliepė Lubinas.

                - Profesoriau, čia aš, Haris. Galiu įeit?

                - Durys neužrakintos, Hari, - švelniu balsu atsiliepė Lubinas. – Įeik.

                Lubino kambarys buvo didelis, tačiau priešingai nei Sneipo, tamsus, tuščias ir dulkėtas. Atrodė taip, lyg čia nieks nebuvo praėję su šluota nuo pat Hogvartso pastatymo laikų. Haris smalsiai apsidairė, bet nepamatė nieko įdomaus; viena vienutėlė nutriušusi lova, pasienyje rikiavosi tuščios lentynos ir drabužių spinta. Tik ugnis židiny teikė kambariui šiek tiek šilumos. Kai jis pirštu palietė seną stalelį, pakilo debesis dulkių. 

                - Eikš, sėskis arčiau ugnies, šaltoka čia - Lubinas parodė į apspurusius, skylėtus fotelius. – Ir atleisk už netvarką, nesenai gavau šią vietelę, praeis laiko kol susitvarkysiu, - pasiteisino sėsdamiasis. – Taigi, kokie vėjai tave čia atpūtė, Hari?

                - Man reikia pasikalbėti apie Sneipą, profesoriau.

                - Sneipą? – nustebo Lubinas. – Kas netvarkoj su Sneipu?

                - Aš jo nesuprantu, profesoriau, - atsidusęs pratarė Haris, žvelgdamas į Lubino per anksti raukšlelių paženklintą veidą. – Matot, atsitiko taip, kad likau be pinigų, Sneipas nugirdo, kaip kalbėjau su Roniu ir Hermiona... ir pasiūlė pagalbą. – Haris padavė ritinėlį Lubinui. – Tai čekis.

                - Taip, tai čekis, - Lubinas pavartė pergamentą rankose ir grąžino jį Hariui.

                - Manot, turėčiau juo pasinaudot?

                - O ką Severas sakė apie skolos grąžinimą, Hari?

                - Aš paaiškinau, kad neišgalėsiu grąžint, na bent jau tikrai negreit, bet Sneipas liepė paimt ir nesukt galvos.

                - Na, - atsikrenkštė Lubinas, - tokiu atveju manau, kad turėtum priimt paramą. Hari, žinau, kad nemėgsti profesoriaus Sneipo, tačiau juo galima pasitikėt.

                - Bet kodėl jis man padeda? Jis manęs nekenčia.

                - Panašu, kad ne taip labai ir nekenčia, Hari, - nusišypsojo Lubinas. – Galai jį žino, kodėl nusprendė tau padėt, Severo nesupaisysi. Bet kuriuo atveju, išsigrynink čekį ir viskas. Tau juk reikia tų pinigų?

                - Na, taip... – Haris pasikasė pakaušį, - reikia.

             - Tai ir viskas, - tarė Lubinas. – Šiaip ar taip, Sneipas tave visad traukdavo iš tos košės, kurios prisivirdavai kartu su savo draugais, Roniu ir panele Įkyrėle, argi ne?

                - Mhm, - numykė Haris, įnirtingai braukydamas ranka per plaukus. - Jaučiu geriausiai išsigrynint tą čekį. Sneipas sakė, kad sužinos, jei nenueisiu į Gringotsą.

                - Puiku, - pakilo Lubinas, - Hari, atleisk, bet tave jau išprašysiu. Šiandien truputį negaluoju, artėja pilnatis, pats supranti...

                - Oj, - susizgribo Haris ir atsistojo, persimesdamas kuprinę per petį, - atsiprašau, profesoriau. Gero vakaro, - dar pridūrė išeidamas.

*

                 - Ne! Nežudykit!

                - Ir neketinau.

                - Taigi, Severai, kokią gi žinią man siunčia Valdovas Voldemortas?

                 - Nėra... Nėra jokios žinios... Aš pats atėjau! Atėjau įspėti... ne, paprašyti... prašau...

                - Ko gi Mirties Valgytojas gali manęs prašyti?

                - Pranašystė... Treloni aiškiaregystė...jis mano, jog pranašystė susijusi su Lile Poter!

                 - Toji pranašystė neturi nieko bendra su jokia moterimi, ji kalba apie berniuką, gimusį liepos pabaigoje...

                - Jūs gi suprantate, ką turiu galvoje! Jis mano, jog kalbama apie sūnų, jis ketina eiti pas ją... nužudyti juos visus...Paslėpkite juos visus, išgelbėkite ją...vaiką.... Maldauju.

                - O kuo tu man už tai atsilyginsi, Severai?

                - Ne...Ne...Tik ne tai...NEEEEEEEE!

                 - Severai! Severai, pabusk! – Sneipas aiktelėjęs pašoko nuo sofos, nesuvokdamas nei kur jis yra, nei kas jį purto. – Severai, tai tik sapnas.

                - Tai tu, Lubinai, - silpnu balsu pratarė, nubraukdamas nuo veido šlapius plaukus. – KĄ TU ČIA VEIKI?!

                - Nesiusk šitaip, - ramiai tarė Lubinas, - atėjau paprašyt eliksyro, neužilgo pilnatis....Durys buvo neužrakintos, tai ir įėjau. Rėkei taip, lyg tave kas ant laužo būtų čirčkinęs. Tai nusprendžiau pažadint. Ryškiai kokią baisybę sapnavai.

                - Ne tavo reikalas, Lubinai, - piktai nukirto Sneipas, palengva nuleisdamas kojas ant žemės. – Nieko baisaus.

                -  Į tave pažiūrėjus to nepasakytum, - Lubinas susirūpinęs nužvelgė savo kolegą. – Atrodai kaip gyva mirtis.

                - O taip, Lubinai. Man labai svarbi tavo nuomonė, - sarkastiškai atsiliepė Sneipas. – Ko atėjai?

             - Eliksyro, Severai.

            - Ir kas nutiko? Blusos užpuolė? – pašaipiai suburbėjo Sneipas. – Ne čia pataikei, veterinarijos vaistinė yra Kiauliasody.

                - Pilnatis artėja, Severai, - Lubinas nesureagavo į įžeidimą. – Reikėtų, kad išvirtum...

                - Negalėjai dar vėliau ateit, pavyzdžiui per pilnatį? Būtų pačiu laiku, – toliau niršo Sneipas. – Kiek kartų sakiau, kad volfsbeino prieš savaitę mažiausiai užsiprašytum? Kada pilnatis? Po trijų dienų?

                - Po dviejų, - susigėdęs atsakė Lubinas. – Nebūk toks niurzga. 

                - Na taip. Atsivelki čia, pažadini mane iš malonaus sapno pačiu brutaliausiu būdu, ir dar sakai, kad nebūčiau niurzga. Ne per daug nori, Lubinai? – Sneipas prisidegė cigaretę. – Ką jau su tavim darysi, išvirsiu to sumauto gėralo. Užrūkysi? – pastūmė pakelį Lubino pusėn.

                - Tai kenkia sveikatai, Severai, - pasakė Lubinas, prisidegdamas. – Bet dėl vienos nemirsiu, - nusijuokė išpūsdamas dūmų kamuolį.

                - O galėtum, - atšovė Sneipas, bet jau nebe taip piktai. – Reik tau tą mikstūrą užkaist, - tarė nusprigdamas nuorūką į židinį. – Arbatos gersi? Vistiek vakaras šuniui ant uodegos.

                - Jei tik nesunku, Severai, - šyptelėjo Lubinas. Per pastarąsias dvi savaites jo santykiai su Sneipu iš priešiškų virto į kažkokią keistą sadomazochistinę bičiulystę, kažką ant ribos tarp draugo ir priešo.

                - Girdėjai naujieną? – paklausė, stebėdamas kaip Sneipas išniro iš kito kambario, nešinas padėklu su arbatinuku, citrina ir mažučiais trapiais sausainiais. – Dumbldoras šiandien per susirinkimą pranešė naują Magijos Ministerijos potvarkį.

                - Dėjau skersą aš ant tų potvarkių, Lubinai, - atkirto Sneipas sėsdamasis. – Magijos Ministerija priemė nutarimą pailginti privalomo mokymosi trukmę. Nebe septyneri metai, o visi dvylika, panašiai kaip pas žiobarus. Įstatymo pataisa įsigalioja nuo ateinančio semestro. Įsivaizduoju visų veidus, kai ryt per pusryčius sužinos. Tikėjosi Hogvartsą baigti šiemet, pabaigs po penkerių metų, - jis piktdžiugiškai sukrizeno.

                - Dumbldoras sunerimęs, mat Hogvartsui teks kažkaip sutalpinti daugiau mokinių, - tarė Lubinas.

                - Dumbldoro rūpesčiai manęs nekaso, Lubinai. Verčiau sakyk, kada prašysi, kad pakeltų tau algą? – Sneipas reikšmingai nužvelgė sudėvėtas ir sulopytas profesoriaus Lubino drapanas. – Kiek tau gi jie moka? Minimumą?

                - Jau buvau, klausiau. Dumbldoras atsakė tik tiek kad, atseit neturiu patirties dar ir panašiai, - atsiduso Lubinas. – Trumpai drūtai, algos didesnės negausiu.

                - Reikalauk.

                - Severai, nepamiršk, kad aš nesu nuodų ir vaistų genijus ir juodosios magijos žinovas. Tu galėjai reikalaut. Ką ir padarei savo laiku. Tau bet kur mokės tiek, kiek paprašysi. Man – ne. – Lubinas sriūbtelėjo arbatos ir susiraukė. – Uff, nusiplikiau. Tarp kitko, jei jau kalba pasisuko apie pinigus – kodėl davei Poteriui čekį?

                - Iš kur ištraukei?

                - Haris pasakė, - atsikrenkštė Lubinas. – Buvo šiandien atėjęs.

                - Šiknius.

                - Tiesiog pasakyk, kodėl jam padedi?

               - Poteriui baigės pinigai, - sausai atsakė Sneipas. – Turi įprotį kaišiot nosį ne į savo reikalus, Lubinai?

                - Ir tik dėl to nusprendei padėt?

                - Dėl ko gi dar, blusų maiše tu?

                - Gal dėl to, - nutęsė Lubinas žiūrėdamas Sneipui tiesiai į akis, - kad Haris tau rūpi? Labai rūpi, jei supranti ką noriu pasakyt.

                - Ką? – sumirksėjo Sneipas. – Kokį šūdą tu čia mali, Lubinai?

                - Nebeapsimetinėk, Severai, - ramiai pasakė Lubinas, neatitraukdamas nuo Sneipo akių. – Tapęs vilkolakiu, gavau ir vilko uoslę. Haris... Haris niekada nekvepėjo taip, kaip Džeimsas. Iš pradžių nesupratau, kas... Žinojau tik tiek, kad ne Džeimsas... – Lubinas trumpam nutilo, pamatęs, kaip mainosi Sneipo veidas. – Ne Džeimsas yra Hario tėvas, Severai, o...

                - Aš... – kimiai sukuždėjo Sneipas. - Hario, kurį visi žino kaip Poterį, Lilės ir Džeimso sūnų, tikrasis tėvas esu aš. Ir ką, Lubinai?

                - Kaip, Severai? Kaip tai nutiko? – tyliai paklausė Lubinas. - Tu ją....privertei?

                - Niekada nesu išprievartavęs jokios moters, susna tu! – įtūžo Sneipas. - Tavo žiniai, nebuvau aš Lilei atgrasus. Toli gražu... – Iš pykčio jis duste duso.

                - Bet Lilė mylėjo Džeimsą!

                - Naivus tu Lubinai. Ir kvailas, - išsiviepė Sneipas. – Lilė nemylėjo Džeimso. Nemylėjo ji ir manęs. Džeimsas buvo gražus, pasiturintis, geraširdis ir kvailokas, jai tokio ir tereikėjo. Bėda, kad lovoj visiškai netikęs. O aš jai tebuvau reikalingas tik todėl, kad... - jis užsikirto. - Mes susitikinėjom slapta kelis mėnesius, tada ji pastojo. Ir skubiai ištekėjo. Sirijus stačiai pašėlo, kai Haris gimė. Nesistebiu – berniūkštis buvo ne geriausio draugo, o snarglėto žliumbos vaikas.  

                - Pėdelė žinojo?

              - Taigi, kad žinojo, - Sneipas įsipylė ugninės, - Lubinai, norėjau jį pasiimt. Kai sužinojau, kad Poteriai nužudyti, kad Dumbldoras jų nesugebėjo apsaugot, aš nuskubėjau ten, - jis ištuštino taurę vienu mauku. – Hario neberadau. Nebežinodamas ką daryt, nuėjau pas Dumbldorą ir prisipažinau, kad Haris mano. Bet tas senas pirdūnas griežčiausiai uždraudė net artintis prie Ligustrų gatvės.

                - Ir tu paklausei, Severai? – nustėro Lubinas. – Tu?

             - Buvau jaunas, kvailas ir įbaugintas, - lygiu, bejausmiu balsu atsakė Sneipas. – Nėra prasmės apie tai daugiau kalbėt, Lubinai. Per vėlu.

                - Pasakyk jam tiesą, Severai.

                - Tu kvailesnis negu atrodai, - Sneipas krestelėjo galvą tarsi nuvaikydamas įkyrią musę. – Kaip aš jam galiu tai pasakyt? Kaip aš galiu jam pasakyt ir sugriauti iliuzijas apie didvyrį tėvą, šlovingą motiną ir gražią šeimą? Čia tau ne romanas su laiminga pabaiga, Lubinai.  – Jo akys tapo visiškai juodos, šaltos ir neįskaitomos. – Pažiūrėk į mane, Lubinai. Tau panašu, kad tinku tėvo rolei? Aš beveik visą laiką galvoju, kaip čia nenusižudyt ir kaip gaut daugiau kokso. Esu ligonis, narkomanas ir nedaug trūksta, kad būčiau visiškas beprotis.

                - Severai, - tykiai pratarė Lubinas, – esu tikras, kad prieštarausi, bet išklausyk mane. Haris turi žinoti. Nepasakydamas tiesos tu labai daug iš jo atimsi. Ir ne tik iš jo, bet ir iš vaikų, kurių jis kada nors turės. Nebekalbu apie prigimtinę teisę žinoti savo šaknis. Dar kas, Severai – didelė tikimybė, kad jis tai sužinos anksčiau ar vėliau – paslaptis, apie kurią nuotuokia daugiau nei vienas žmogus – tai jau ne paslaptis. Dėl manęs tai gali būt ramus – aš neplepėsiu. Bet Dumbldoras... ar esi tikras, kad jis nesugalvos pranešt Hariui naujienos tada, kai jam bus naudinga? Arba kai atsisakysi pildyt jo užgaidas? Arba tiesiog šiaip sau, dėl dramos. O Minerva? Kažkodėl esu įsitikinęs, kad ji šitai žino. – Lubinas uždėjo ranką Sneipui ant peties. – Protingiausia ką gali padaryt, tai pasikalbėt su Hariu. Verčiau tegul iš tavęs paties sužino, nei kas kitas jam išklos, ir dar nuo savęs pridės.

                Sneipas tylėjo nenuleisdamas akių nuo Lubino.

                - Atnešiu tavo gėralą, - sumurmėjo ir sunkiai pakilo. – Jau seniausiai išviręs.

                Neilgai trukus grįžo nešinas dviem mažais buteliukais.

                - Tai štai, Lubinai. Šitą, – jis padavė buteliuką su tamsiai mėlynu skysčiu, - išgerk tuoj pat. O šį, - pastatė ant stalo buteliuką su drumzlinai pilku skysčiu, - gersi kartą per dieną po lašą tuo pačiu metu.  Geriausiai lašink į stiklinę paprasčiausios žiobariškos kolos, užmuš eliksyro skonį. Ir nesugalvok padaugint – sudėty yra mėlynosios kurpelės ekstrakto. Buteliuką užbūriau dozavimo kerais, bet dėl visa ko perspėju. Šiaip ar taip, sudėtį reikės tobulint, nepaisant to, kad šis eliksyras padės tau ne tik išlaikyt žmogaus protą, bet ir kūną – kitaip tariant, nepavirsi vilkolakiu, jis yra stipriai toksiškas. Geriant mano nustatytom dozėm ir griežtai laikantis vartojimo režimo kažkokios ypatingos žalos sveikatai būt neturėtų. Bet kuriuo atveju - jei pajausi nors kokį šalutinį poveikį – iškart kreipies į mane. Supratai?

                - Dėkui, Severai, - tarė Lubinas įsidėdamas eliksyrą į kišenę, – už rūpestį.

                - Oi ne. Lubinai, aš rūpinuos savim. Nenoriu gaišt savo laiko virdamas tas arbatas, kurias gaudavai anksčiau, ir nenoriu keliaut į Azkabaną, jei netyčia užverstum kojas. Ant tavo gerovės man nusišvilpt.

                - Taip, taip, Severai, - išsišiepė Lubinas. – Tebūnie. Galiu paklaust, kaip patobulinai eliksyrą?

                - Negali. Nesu nusiteikęs čia dėstyt nuodų ir vaistų pagrindus. Tiesiog vartok neklausinėjęs. O gal manai, kad noriu tave nunuodyt?

                - Kas tave žino, Severai, - Lubinas pamatė, kad oniksinės Sneipo akys susiaurėjo iš pykčio. – Juokauju gi, nebūk toks surūgęs.

                - Neturiu nuotaikos kvailiems juokeliams, Lubinai, - sušnypštė Sneipas. – Ir kadangi savo eliksyrą jau gavai, tai gali eit.

                - Pyksti?

                - Ne, Lubinai. Nepykstu, - Sneipo balsas skambėjo nuoširdžiai. – Tik pavargau. Labai...