PUOTA
Gruodžio
24, 1998
Ryt Kalėdos. Mokinių,
traukiančių Kalėdines giesmeles balsai aidi koridoriuose, Didžiojoje Salėje,
kambariuose, visur. Panašu, kad jiems Kalėdos – linksmas metas, kupinas gėrio,
atlaidumo, džiugesio ir meilės.
Taigi, Kalėdų išvakarės. Aš
guliu susirietęs embriono poza ant savo kambario grindų. Su juoda pižama ant
šviesiai pilkų lentų greičiausiai atrodau kaip purvina dėmė. Galutinai ir
absoliučiai suvokiu, kad esu visiškai sugniužęs be jokios aiškios priežasties
ir nieko negaliu sau padaryt. Liūdesys tampa nebepakeliamas. Paprastai iš akių
besiliejantis vanduo ir druska išplauna ir skausmą. Tačiau dabar ašaros tik dar
labiau įkaitina jausmus, kuriuos išreiškia. Jei manęs paklaustų, kas yra, -
neturėčiau ką atsakyt. Visiškai nesuprantu, kas man daros. Jaučiuos lyg būčiau totalus
šizikas. Tiesą pasakius,su manimi visada buvo kažkas ne taip. Mano plaukams
kažkas ne taip, mano veidui kažkas ne taip, kur bepasisukčiau – viskas įvyksta
ne taip. Esu tikras nesusipratimas.
Prisimenu vieną epizodą iš savo
gyvenimo. Tai atsitiko dar prieš paauglystę. Man buvo gal dešimt ar vienuolika
metų, dar nebuvau įžengęs į lytinio brendimo laikotarpį ir niekas šito nelaukė.
Viena rytą mano pižamoje buvo kažkas šlapio. Kai mama paėmė pižamą skalbt, ji
tepramurmėjo kažką panašaus į: „O ne, dabar tai lauk bėdos“. Tarsi nuo šlapių
sapnų visiems pasimaišytų protas.
Ir vis dėl to, ji buvo teisi. Neilgai trukus
iš sąlyginai linksmo vaiko virtau nihilistišku ir paniurusiu berniūkščiu, vis
labiau įsitraukiančiu į juodąją magiją. Kažkodėl nemanau, kad mano tėvų elgesys
ar gyvenimo būdas tam turėjo įtakos. Mano tėvas buvo girtuoklis ir smurtautojas,
o motina – nevykėlė ir bailė, bet kiek aš pamenu - jie tokie buvo visada.
Bendraudamas su kitais žmonėmis,
svarstau – ar kas nors, ar nors vienas jų, tik pažiūrėjęs į mane, galėtų
pasakyt, kad viskas ką jaučiu tėra skausmas. Ir skauda taip, kad galiu numirt.
Ar jie bent įsivaizduoja, į kokią apgailėtiną būseną papuoliau? Įjunkau į kokainą
ne todėl, kad man reikėtų kaifo. Nedarau šito dėl malonumo. Koksas padeda man
išlaikyt smegenis užimtas. Kai vartoju, skaičiuoju lyg vaistininkas: kiek valandų
turi praeit tarp dozių? Kiek daug, ar kiek mažai turiu suvartot, kad nejausčiau
abstinencijos? Mano priklausomybė substancijoms nėra problema. Problema esu aš
pats. Aš laukiu, kada nustos lyti, kada išsigiedrins dangus, kada gyvenimas vėl
taps normalus. Tačiau kasdien tampa vis blogiau ir blogiau.
S. Sneipas
- Severai! – Lubinas smarkiai pabeldė į duris. – Severai, ar
viskas gerai?
-
Eik velniop! – suriko Sneipas, bergdžiai mėgindamas suvaldyt trūkčiojantį
balsą. – Aš užimtas.
Lubinas nebesivargino atsakyti. Kelissyk
pasuko rankeną, tačiau durys buvo užrakintos. Išsitraukęs lazdelę jis palietė spyną,
murmėdamas įvairiausius atrakinimo kerus, galop vienas jų suveikė ir durys
plačiai atsilapojo.
Sneipas
gulėjo ant grindų.
-
Patrauk nuo manęs savo letenas, - suurzgė, kai Lubinas priklaupė prie jo. – Nyk
iš čia.
- Severai? – Lubinas jį papurtė. – Pažiūrėk į mane.
Sneipas
pašoko kaip šūvis, čiupdamas Lubiną už apykaklės; jo lūpos drebėjo, veidas buvo
siaubingai išblyškęs.
-
Taigi, - iškošė Sneipas pro sukąstus dantis, geležiniais pirštais gniauždamas
taip, kad Lubinas pradėjo dusti. – Linksminiesi, ką?
-
Ne! – sukriokė Lubinas, mėgindamas išsivaduoti, tačiau Sneipas buvo stipresnis.
– Tu...
-
Štai kodėl įsibrovei į mano kambarius? Kad galėtum pasijuokt?
-
Liaukis! – Lubinui pagaliau pavyko išsilaisvinti iš Sneipo gniaužtų. – Manęs
visiškai nelinksmina tai, koks esi, ar kaip jauties! Tiesiog nebegalėjau
daugiau pakelti iš tavo kambario sklindančių sužeisto žvėries garsų!
-
Lauk, lauk iš čia! – Sneipas iš visų jėgų dėjo kumščiu Lubinui į veidą taip,
kad šis atsitrenkė į sieną, užkliudydamas lentynas; pasigirdo krintančių knygų
bumbsėjimas. – Kad gyvenime tavęs čia nematyčiau!
Lubinas
žengė žingsnį Sneipo link, alsuodamas iš pykčio. Jo gintarinės akys nežadėjo
nieko gera.
-
Daugiau niekada man netrenksi, Severai! – sušnypštė jis, šluostydamasis prakirstą lūpą. Sneipas
pasislinko atapustas, nenuleisdamas įniršusio žvilgsnio nuo Lubino geltonai
rudų akių. – Dar sykis, ir pažadu – bus blogai.
-
Ką tu sakai, Lubinai? Bus blogai? -
Sneipas nusikvatojo lyg būtų pamišęs. – Ir ką tu man padarysi? Voši atgal? Nukryžiuosi?
Įkąsi per pilnatį? Ką? – juokas jau maišėsi su kūkčiojimu. – Negi nesupranti,
nieko man negali nutikt blogiau nei... – jis staiga nutilo, supratęs, kad
pasakė per daug. – Išeik, - sumurmėjo. – Dink iš akių!
-
Blogiau nei kas, Severai?
-
Išeik...
-
Išeit ir toliau klausytis tavo staugimo? – Lubinas piktai papurtė galvą. –
Puikiai žinai, kad to nebus. Sėskis čia, nagi, - jis šiaip ne taip užtempė
gaikčiojantį Sneipą ant sofos. – Kas, po galais, tau daros?
- Koks tavo reikalas, blusų
maiše?
- Šiaip ar taip, dabar tai joks,
- tarė Lubinas, supratęs, kad su Sneipu šiuo metu kalbėtis tai tas pats, kas su
pliku pešiotis. – Verčiau atsigulk, Severai, pamiegot tau būtų ne pro šalį.
- Nenoriu.
Lubinas užsimerkė ir kelis kart
giliai įkvėpė, jausdamas, kad kantrybės atsargos sparčiai senka.
- Accio soporiferam! – šūktelėjo. Buteliukas su miego eliksyru
atskriejo oru ir dailiai nutūpė jam į delną. – Dabar, Severai, ar išgersi ir
eisi miegot, ar man teks tave išjungt? – Lubinas įrėmė burtų lazdelę jam į
kaklą.
Sneipas, nepratardamas nė žodžio
išmaukė eliksyrą ir atsigulė, nusisukdamas veidu į sofos atkaltę, tik jo pečiai
retsykiais sukrūpčiodavo, bet nepraėjus nė kelioms minutėms, jį pasiglemžė
miegas.
-
Dėkui Merlinui, - suburbėjo Lubinas. Kiek pasvarstęs, surinko nukritusias
knygas ir kruopščiai sudėjo atgal į lentynas pagal pavadinimus. Kambaryje
tvyrojo tyla, buvo girdėti tik lygus Sneipo alsavimas.
Lubinas
jau buvo beišeinantis, kai dėmesį patraukė šviesa, sklindanti iš kampe
stovinčio minčių koštuvo. Sneipo prisiminimai...gal jei dirsteltų, sužinotų,
kas kamuoja jo kolegą? Jis pažvelgė į Sneipą, dabar patogiai tįsantį ant sofos:
paprastai griežti, kampuoti veido bruožai išsilyginę, tarsi išskydę, plaukai
išdrikę ant pagalvės ir pečių, ilgos kojos atmestos į šonus. Ne...nepanašu, kad
greit pabus. Valandėlę padvejojęs, žengė link minčių koštuvo. Skaidri,
sidabriškai balta masė dubenyje burbuliavo ir putojo. Lazdelės galu palietęs
sūkuriuojantį tirštimą, Lubinas pasinėrė į Sneipo prisiminimus.
Sukdamasis
jis krito per šaltą juodumą ir...
Atsidūrė
viename iš Kiauro Katilo kambarių. Už stalo sėdėjo gražutė, raudonplaukė
mergina ir liesas, aukštas vaikinas, apsigobęs juodu apsiaustu. Lubinas priėjo
arčiau porelės. Tiek Sneipui, tiek Lilei buvo nė daugiau kaip devyniolika metų.
Abu atrodė pavargę ir nusiminę.
-
Lile...aš....
-
Ką tu? – piktai kirto ji. – Tu mane pražudei, Sevai, - išblyškusiais merginos
skruostais ritosi ašaros. – Negi nesupranti? Aš žuvusi...
-
Lile, paklausyk... – sudejavo Sneipas. – Net nežinau kaip tai paaiškint,
kaip... po galais! – Jis nervingai perbraukė ranka per savo ilgus, juodus plaukus.
-
Nežinai? – Lilės balsas buvo šaltas ir kietas. – Tavo pasiteisinimai nieko
nebereiškia. Ir ką gi aš darysiu? – ji prapliupo raudoti.
-
Lile... – Sneipas atrodė visiškai apgailėtinai. – Esu tikras tai galima
išspręsti, - jis paėmė ją už rankos.
-
Išspręsti? – žalios Lilės akys piktai žybtelėjo. – Tu kalbi apie tai, kaip apie
kokią lygtį, kurią galima kažkaip išspręsti? Ar bent nutuoki, į kokią padėtį
mane įstūmei? Niekada daugiau manęs nebeliesk! – ji šiurkščiai ištraukė ranką iš Sneipo delno. –
Girdi? Niekada!
Scena
pasikeitė. Lubinas nespėjo nė susigaudyti, o jau atsidūrė kitoje vietoje. Lilės
ir Džeimso namuose. Šalia baltai dažyto lopšio stovėjo Lilė, ant rankų
laikydama mažą vaikiuką, jos akys švietė laime ir pasididžiavimu, kai ši žvelgė
į sūnų. Sneipas laikėsi kiek
atokiau.
-
Nagi, nebijok, - prajuko ji. – Imk, palaikyk.
Sneipas,
Lilės padrąsintas negrabiai paėmė vaikiuką, tas, kiek pasidairęs ėmė verkti.
-
Aš jam nepatinku, - nusivylusiu balsu pramurmėjo Sneipas.
-
Ak, Sevai, liaukis, - vėl nusijuokė Lilė. – Jis baidosi visų, išskyrus mane.
Toks amžius, – paaiškino, imdama rėkiantį Harį iš Sneipo glėbio.
-
Tu... laiminga?
-
Taip, - paprastai atsakė ji. – Džeimsas man geras, geras ir Hariui. Ko daugiau
norėti?
-
Ar jis... žino?
-
Ne. – Lilė atsiduso. – Ir nesužinos. Haris bus panašus į Džeimsą. Aš, vos tik
jam gimus, panaudojau moina kerus.
-
A, taip... – nutęsė Sneipas. – Neprarandantys galios ir nepaliekantys pėdsakų
elfų burtai. Tu viską apgalvojai, - karčiai pridūrė.
-
Neturėjau kito pasirinkimo, - sausai atsakė Lilė, tebesūpuodama Harį. – Pats
supranti.
-
Turėjai, – tarė Sneipas, perbraukdamas liesa ranka per tamsią, pasišiaušusią
vaikiuko galvutę. – Puikiai žinai, kad turėjai.
Kambarys
išnyko, Lubinas atsidūrė Dumbldoro kabinete. Krėsle sukniubęs sėdėjo Sneipas,
nervingai grąžydamas rankas. Šalia jo paniuręs stovėjo Dumbldoras.
-
Prašau...
-
Severai, negali pasiimti vaiko, - šaltai pasakė Dumbldoras. – Jis saugioje
vietoje, pas savo gimines.
Sneipas
duste duso.
-
Jūs puikiai žinote, kad artimiausias berniukui esu aš!
- Koks tu
savanaudis! – metė Dumbldoras su panieka. - Jei tau nors kiek rūpi tavo sūnaus
saugumas, neieškok jo! Voldemortas grįš, ir jei pasiliksi Harį – jums abiems grės mirtinas
pavojus. Turi pamiršti... – jis trumpam nutilo. – Privalai pamiršti, kad Haris
– tavo. Neturėti jokių minčių apie jį. Dar daugiau – kai Haris pradės mokytis
Hogvartse, privalai pasistengti, kad jis neturėtų jokių gerų prisiminimų,
susijusių su tavimi. Tik taip, tik tokiu būdu jis bus saugus.
Sneipas
ne iš karto suvokė Dumbldoro žodžius.
-
Jūs... jūs man siūlote skriausti savo paties vaiką? – Sneipas apstulbęs išvertė
akis. – Jūs dar šlykštesnis nei maniau! – Jo balse nuskambėjo panieka.
- Skriausti
nesiūlau, - ramiai pasakė Dumbldoras, žvelgdamas į piktą ir iškankintą Sneipo
veidą. – Užteks būti kiek nemaloniam ir viskas. Jam bus kur kas skaudžiau, jei
Voldemortas kaip nors supras, kad jis tavo sūnus. Kuo tau gali pasibaigt,
turbūt nutuoki. Pažadėk man, Severai, kad niekas niekada nežinos, kas tu esi
berniukui!
Sneipas pažvelgė į Dumbldorą. Atrodė, kaip
žmogus, išgyvenęs daugybę kančios metų.
-
Gerai, tebūnie, – susitvardęs tarė jis. – Bet užtikrinkit, kad berniūkštis būtų
saugus, Dumbldorai! Jeigu jam kas nutiks, aš neištversiu... Prisiekit!
-
Padarysiu viską, ką galiu, - atsiduso Dumbldoras. –
Severai, man tikrai labai gaila.
-
NUTILKIT! – Suriko
Sneipas. – Jūsų užuojautos man nereikia. Ir turėkit galvoj, Dumbldorai: jeigu
vaikui kas nors atsitiks – pats jus nudėsiu. Ir duodu žodį – ranka man
nesudrebės.
Ir
staiga viskas išnyko.
Lubinas
pasijuto bestovintis priešais minčių koštuvą. Sidabriškoji masė vis dar putojo
ir burbuliavo, apšviesdama jo papilkėjųsį, nuvargųsį veidą.
-
Rupke, - keiktelėjo, nusibraukdamas nuo kaktos plaukus. Jis taip ir
neišsiaiškino, kokie velniai apsėdo Sneipą. Prisiminimai, tiesa, ne iš
maloniųjų, bet ir ne tokie, kad reikėtų šitaip kankintis. Atsigręžęs dirstelėjo
į sofos pusę: Sneipas tebepūtė į akį, kartais ką sumurmėdamas pro miegus. Geriausiai
būtų iš čia nešdintis, kol tas neprabudo. Lubinas apsidairė ir sulaikęs kvapą,
pirštų galais išsliūkino lauk.
*
Haris, Ronis ir Hermiona sėdėjo
Didžiojoje Salėje prie stalo, apkrauto įvairiausiais valgiais, nors buvo dar
tik vėlyva popietė. Kalėdų išvakarėse visi galėjo ateit užkąsti kada tik panorėję.
-
Kokia nesąmonė tas naujasis Magijos Ministerijos potvarkis, - suburbėjo Ronis,
už abiejų žandų grūsdamas bulvių košę ir morkas su žirneliais. - Nėr teisybės
šiam pasauly.
-
Na, o man tai visai patinka, - žvaliai atsakė Hermiona. – Juk mes tiek dar
nežinom.
-
Bent jau nereikės sukt galvos dėl darbo artimiausius penkerius metus, -
prašneko Haris. – Na...jums, - sumurmėjo, prisiminęs savo banko sąskaitą
Gringotse, kuri neperseniausiai pasipildė keliais šimtais galeonų, gautais iš
Sneipo.
-
Oi, Hari... užjaučiančiai tarė Hermiona. – Ką darysi?
Haris
susiraukė. Mažų mažiausiai troško mąstyt apie pinigus.
-
Dabar valgysiu, - atkirto. – Nenoriu apie tai galvot per Kalėdas.
-
Nepyk, bet turėtum būt atsakingesnis, - pareiškė Hermiona. – Tavo tėvai paliko
tau baisybę turto, o tu sugebėjai jį iššvaistyt vos per kelerius metus.
Haris
piktai atsiduso.
-
Prieš keletą dienų buvau banke. Jei nori žinot, Hermiona, tai tas turtas, kurį
mano tėvai paliko, nebuvo toks ir didelis. Viso labo keli tūkstančiai galeonų.
Pirmakursiui tai atrodė didžiuliai pinigai, bet nėra ko stebėtis, kad po
septynerių metų jų nebeliko.
-
Nori pasakyt, tu tik dabar sužinojai, kiek tų pinigų iš tikrųjų buvo? – Hermiona
klausiamai pakėlė antakius. – Tu mane stebini, Hari.
-
Hermiona...
-
Gerai, jau gerai, tyliu. – Ji pasičiupo pyragaitį. – Bet vistiek manau, kad
ateityje turėtum...
-
Žinot, - nutraukė ją Ronis vienu metu žiaumodamas katilo formos keksiuką ir šokoladinę
varlę. – Aš galvojau...
-
Oho, - kandžiai tarė Hermiona. – Ne veltui sakoma, kad Kalėdos – stebuklų
metas.
-
Svarsčiau, - Ronis nervingai pasitrynė nosį. – Kaip gi Dumbldoras liko gyvas po
to...
-
Kai Sneipas jį „nužudė“? Tai norėjai pasakyt?
-
Jo... Hari, tu tada buvai Astronomijos Bokšte, - tarė Ronis.
-
Mhm...
-
Papasakok smulkiau, - paprašė Hermiona. – Nieko nepraleisdamas.
-
... kai Sneipas paleido žudančius kerus, Dumbldoras išlėkė į orą. – Haris
pasikrapštė pakaušį. – Dabar prisiminiau kai ką neįprasta. Dumbdloras prieš
nukrisdamas tarsi sustingo ir lėtai dingo anapus bokšto kuorų.
-
Hari, čia ir sustok. Sakai jis nukrito lėtai? – paklausė Hermiona.
-
Na, taip.
-
Ar šitaip Avada Kedavra veikia? Ta prasme, įtakoja gravitaciją?
-
Ne, Ronaldai, - nekantriai purkštelėjo Hermiona. – Avada Kedavra paprasčiausiai
nužudo. Hari, sakei, jis nukrito iš lėto, prieš tai dar sustingo trumpam ore.
Manai, negyvėliai šitaip elgiasi?
-
Um... ne...
-
Lavonas paprasčiausiai būtų išlėkęs iš bokšto žaibišku greičiu. Žudantys kerai
smogia su didžiule jėga. Dar kas, manau visi žinome, kad nepakanka ištart
„Avada Kedavra“, kerus reikia paleisti ir mintyse, bei to labai trokšti.
-
Sneipas nenorėjo žudyt Dumbldoro, - tarė Haris. – Mačiau jo prisiminimus.
-
Apie ką aš ir kalbu. Kas jeigu... – samprotavo ji. – Profesorius Sneipas
paleido žudančiuosius kerus tik žodžiais, o mintyse – visiškai kitus.
-
Pavyzdžiui „Levicorpus“?
-
Niekai, Roni, - susiraukė Haris. – „Levicorpus“ kerai neduoda smūgio. Dumbldoras
būtų tik sustingęs ore.
-
Aš tik svarstau, Hari, - piktokai atšovė Ronis.
-
Greičiausiai tai buvo „Impedimenta“, - žinovės balsu pasakė Hermiona. – Bet
kuriuo atveju, suveikia tik kerai, paleisti mintimis. Ypač, jei tai
Nedovanotini kerai. – Ji nurijo gurkšnį moliūgų sulčių. – Hari, dar ką nors
prisimeni? Ką nors neįprasta?
-
Nebent tik tiek, kad kai Dumbldoras iškrito iš bokšto, jis tuojau pat prapuolė
ir iš akių. Kai pribėgau prie kuorų, jo nebemačiau.
Stojo
tyla. Ronis tebekimšo pyragėlius, o Hermiona gurkšnojo sultis; atrodė labai
susimąsčiusi. Staiga jos veidas nušvito.
-
Manau, kad supratau, - džiaugsmingai sučirpė ji. – Hari, esu tikra, jog žinai,
kas yra Gyvosios Mirties eliksyras?
-
Aišku, kad žinau. Gi virėm per Trimito pamoką.
-
Ir kokiu poveikiu pasižymi Gyvosios Mirties eliksyras?
-
Tai labai stiprus migdomasis eliksyras, sukeliantis į mirtį panašią būseną,
kuri gali tęstis amžinai, jei būsi neatsargus.
-
O dabar, Hari, įjunk smegenis, - išsišiepė Hermiona.
-
Tu nenori... – Haris sudrebėjo. – Nenori pasakyt, kad...
-
Ak, baik mikčiot. Štai, mano hipotezė: profesoriui Sneipui paleidus kerus,
Dumbldoras kažkaip sugebėjo sumažint kritimo greitį, kad saugiai pasiektų žemę.
Kadangi neturėjo daug laiko, jis nusprendė nepranykt, o paprasčiausiai išgėrė
Gyvosios Mirties nuodą. Kitaip tariant, Dumbldoras suklastojo savo paties
mirtį. – Hermiona patenkinta pasimuistė. – Velniškai gerai sugalvota.
-
O žaizdos? – vis dar nenorėjo sutikti Haris. – Laidotuvės? Negi eliksyras
užmigdo tokiam ilgam laikui?
-
Be to, Hermiona, kam Dumbldorui reikėjo vaidint šitokį spektaklį? – paklausė
Ronis. – Ir kodėl jis neaptarė šio plano su Sneipu? Ar su kuo kitu?
-
Hari, iš mirusiųjų prisikelia tik Biblijoje, arba zombiai Žiobarų filmuose. Ir
tau neatrodo, jog profesoriui Dumbldorui sukurti iliuziją, kad jis sužeistas
buvo lengviau nei lengva? Ir taip, Gyvosios Mirties nuodas užmigdo tiek ilgai,
kiek norisi – pakanka tiksliai apskaičiuot dozę. Kas direktoriui buvo irgi
nesunku. Šis eliksyras nėra naujiena, vyresni magai, netgi ne tokie galingi
kaip Dumbldoras, puikiai išmano, kaip juo naudotis. Tarp kitko, Gyvosios
Mirties nuodo išgėrė ir Džuljeta Kapuleti. Žiobarų rašytojas Šekspyras paminėjo
tai savo tragedijoje „Romeo ir Džuljeta“. – Hermiona užsivertė paskutinius moliūgų
sulčių lašus.
-
Vistiek nesuprantu... – nusiskundė Ronis. – Kam? Kodėl?
-
Šito nežinau ir aš, - patraukė pečiais Hermiona. – Tai gali paaiškinti tik pats
Dumbldoras.
-
Pasvajok ir praeis, - sarkastiškai atsiliepė Haris, kai ant jo pažiro krūva
apgraužtų kaulų. – AKILANDA!!!
Poltergeistas,
nedidukas žmogeliukas, dabar kalėdiniais varpeliais aptaisyta kepure ir raudonu
kapsinu pakaklėj, skraidžiojo palei lubas, šį kart taikydamasis į Hermioną. Jo
plačiame veide švietė piktžiugiška šypsena.
-
Akilanda, nenorėk, kad pakviesčiau Kruvinąjį Baroną, - už šiaudo griebėsi
Ronis. – Dink!
-
Ūūū, kas prašneko! Vienas ryžas, kitas tuoj irgi gaus į galvą! Še jums, še! –
Ir Akilanda, sviedęs į juos dar saują kaulų, nuzvimbė piktai murmėdamas.
- Tfu, ir nesveikas... –
burbtelėjo Ronis, krapštydamas užgautą pakaušį. - Verčiau einam iš čia, kol tas
nesugrįžo su kokia šlykštyne. – O, linksmų Kalėdų, - pasveikino Beveik Begalvį
Niką, kuris prasklendė jam pro pat nosį.
-
Linksmų Kalėdų ir jums, vaikai, - Beveik Begalvis Nikas taip linktelėjo galvą,
kad toji pakibo ant siauručio odos ruoželio. – Pasiskubinkit, jei nenorit vėl
susidurt su Akilanda – per šventes jis dar pasiutesnis nei paprastai.
*
Aušo žvarbus Kalėdų rytas, užliedamas
Hogvartsą skaisčiu raudoniu, kuris dilo ir bluko saulei kylant aukštyn.
Auksiniai spinduliai brovėsi per pilies langus, užuolaidų plyšelius, budindami
saldžiai tebemiegančius mokinius ir mokytojus.
Sneipas
apsivertė ant pilvo, beviltiškai mėgindamas įsirausti į neegzistuojančią
pagalvę, pasirengęs toliau grimzti į miegą, kai staiga pasigirdo keistas
krintančių daiktų barškėjimas.
-
Kas per... – suniurnėjo, vos ne vos pramerkdamas akis. Miego eliksyras dar nebuvo galutinai
išsivadėjęs. Lėtai, beveik prisiversdamas, Sneipas atsisėdo, basa koja
užmindamas nedidelį paketėlį.
Ak
taip. Kalėdinės dovanos. Tingiai pasilenkęs pakėlė ir išvyniojo. Vilnonės
puskojinės nuo profesorės Makgonagal, aiškiai megztos pirmakursiui ir margintos
Grifų Gūžtos spalvomis.
-
Sena lerva, - burbtelėjo pats sau, sviesdamas kojines į rusenantį židinį. –
Galėjo net nesivargint. Accio igneus! –
Po kelių sekundžių, laikydamas rankoje stiklą ugninės, ėmėsi likusių paketėlių.
Voiničiaus
rankraštis nuo Dumbldoro. Paslaptinga, keistomis iliustracijomis marginta
knyga, parašyta nežinoma kalba ir kol kas neiššifruota rašto sistema. Kitos
dovanos irgi buvo geresnės už Minervos Makgonagal kojines. Šokolado plyta
nuo Lubino, mandragoros šaknų ištrauka
nuo Diegavirtės, naminis pyragas nuo Molės Vizli, į kurį Sneipas tuoj pat
suleido dantis, plunksna, rašanti kitiems nematomu rašalu nuo Hario ir
Hermionos, sidabrinės sąsagos nuo Drako
Smirdžiaus, amuletas, primenantis akį nuo profesorės Treloni, ir daugiau ar
mažiau niekučių, daugiau ar mažiau valgomų dalykėlių nuo likusio personalo.
Sneipo lūpas iškreipė ironiška šypsenėlė: vos prieš gerą pusmetį jis buvo
nekenčiamas ir niekinamas, o dabar – apipiltas dovanomis iki ausų.
-
Veidmainiai, - suurzgė prisidegdamas cigaretę. – Sušikti veidmainiai.
Mintis,
kad vakare teks žygiuoti į Kalėdų balių Sneipą galutinai įsiutino. Kodėl, ak,
kodėl niekas jo nepalieka ramybėj? Vistiek prastypsos atsirėmęs į sieną, be atvangos
plempdamas vyną ir nužiūrinėdamas mokines, juokingas ir keliančias graudulį,
didžiagalves su tom šventinėm šukuosenom, aukštai susuktais kuodais, kietais garbanų vyturais,
rėksmingomis suknelėmis ir iškirptėmis, kurios, kad ir ką bekalbėtų Minerva,
sustoja per aukštai – ten kur prasideda baltuma ir stangrūs apvalumai.
Dienai
įpusėjus užslinko sunkūs debesys, uždengdami saulę. Prasidėjo pūga ir tokia,
kad rodės jog dangus su žeme maišosi. Tik Sneipas šito nepastebėjo: ant tiek
buvo įnikęs į Dumbldoro dovanotą Voiničiaus rankraštį. Labiausiai stebino ne nesuprantamas raštas, o
manuskripto iliustracijos: nežinomų augalų, žvaigždynų, mechanizmų, kokių
niekas nei žiobarų, nei magijos pasaulyje nebuvo matęs. Kai kurie augalai
atrodė tarsi sukomponuoti – šaknys paimtos iš vieno augalo, lapai iš kito, o
žiedai iš trečio. Biologijos skyriuje buvo atvaizduotos nuogos, visiškai
nepatrauklios moterys, sėdinčios keisto, žalio skysčio pripildytose voniose. kurios
kažkuo priminė romėnų pirtis.
Pilies
laikrodis slopiais dūžiais išmušė septintą valandą. Sneipas, padėjęs knygą į
šoną, tingiai atsistojo ir pamankštino nutirpusias kojas, kai židinio liepsnose
pasirodė Dumbldoro galva.
-
Linksmų Kalėdų, Severai, - pasveikino galva.
Sneipas
iš netikėtumo pašoko, nuversdamas nuo stalo žvakidę.
-
Dėl Merlino meilės, ką tu darai, Albai? Nori man infarktą įvaryt ar ką?
-
Ak, nebūk dramos karalienė, - linksmai atsakė Dumbldoras. – Pamaniau, derėtų tau priminti, kad iki Kalėdų
vakarėlio liko vos valanda.
-
Albai, aš tau panašus į mergiotę, kuriai reik pusdienį ruoštis? Kaip tik
ketinau rengtis.
-
Nepamiršk ir vonios, Severai, - sukikeno Dumbldoras. Sneipas beveik galėjo
prisiekti, kad senasis burtininkas gerokai įkaušęs.
-
Prisigėrei, tai bent būk savo vietoj, - piktai atšovė Sneipas. – Dabar trauk
marmūzę iš mano židinio, nes apipilsiu vandeniu.
-
Severai...
-
Albai, nešdinkis.
Sneipas
paskutinį kartą išlygino raukšles ant drabužių, nubraukdamas neegzistuojančias
dulkeles. Giliai atsidusęs pažvelgė į veidrodį: teko pasinaudoti
sutraukiančiaisiais kerais, kad tamsus kostiumas aukšta apykakle nekarotų tarsi
maišas, tačiau atrodo, pavyko – drabužis apgulė jo liekną kūną tarsi pirštinė.
Juodi plaukai rėmino griežtą, blyškų veidą. Sneipas šyptelėjo, pagalvojęs, kad
greičiausiai atrodo it koks gotas iš Žiobarų pasaulio, vienas iš tų, kurie sėdi
Londono neformalų baruose, plempia Guiness alų, klausosi Nightwish ir
Lacrimosa, ir net per vasaros karščius rengiasi juodai nuo galvos iki kojų.
Arba vampyras, jei tik turėtų iltis. Prasižiojęs apžiūrėjo savo dantis ir
nepatenkintas susiraukė: dantys, nors sveiki ir balti, buvo kreivoki.
Išsitraukęs
iš kišenės buteliuką su baltais milteliais, stabtelėjo: aišku, geriausiai būtų
sutraukt porą šniūrų, bet tokiu atveju nuolat šliurps nosimi, o tai tikrai
neprasprūs Dumbldorui ir Makgonagal pro akis. Kiek pasvarstęs, padažė smilių į
miltelius ir įtrynė dantenas, jausdamas kaip maloniai nutirpsta burna ir
nuskubėjo žemyn, į Didžiąją Salę.
Salės
sienas dengė spindintis, sidabrinis šerkšnas. Žvakės ir skaidrūs ledo
varvekliai leidosi nuo žvaigždėtų lubų. Koledžų ir mokytojų stalai buvo kažkur
dingę, vietoj jų per patį salės vidurį stovėjo didžiulis švediškas stalas,
nukrautas įvairiausiais šaltais ir karštais užkandžiais, punšo fontanais ir
šokolado fondiu.
Visi
jau buvo kaip reikiant įsilinksminę. Mokiniai kratėsi pagal „Išprotėjusių
Vampyrų“ muziką, Hagridas, jau įraudęs nuo elfų vyno, kaip vilkutį susuko Madam
Maksimą, ši susipainiojo tarp savo sijonų ir vos neišsitiesė ant grindų.
Flitvikas raitė kulnus it patrakęs, nuo jo neatsiliko ir visi kiti.
-
Pagaliau pasirodei, - Makgonagal balsas nežadėjo nieko gero. – Ką tu sau manai,
Severai? Ar bent suvoki, kiek vėluoji?
- Aš, vėluoju? -
Sneipas pridėjo ranką prie krūtinės ir nekaltai sumirksėjo. – Negali būti,
Minerva, - jo juodose akyse atsispindėjo pašaipa.
-
Kaip tu drįsti?
-
Kaip matai, Minerva, - Sneipo lūpos užsirietė į pilną sarkazmo šypseną. –
Paprastai.
-
Įspėju tave, - profesorė Makgonagal dūrė pirštu jam į krūtinę. – Neerzink
manęs. Dar kartas, ir aš asmeniškai pasirūpinsiu, kad būtum iš čia išspirtas.
Laimingų Kalėdų.
Tą
pačią sekundę Sneipas įrėmė lazdelę jai į pagurklį.
-
Ne, Minerva. Tai tu manęs neerzink, - iškošė pro sukąstus dantis. – Supratai?
-
Pakaks!
Sneipas
pašoko it nuplikytas: už jo stovėjo Dumbldoras. Atrodė supykęs kaip niekad.
-
Prašyčiau pasiaiškinti.
-
Jis įrėmė lazdelę man į kaklą, Albai, - piktai išspjovė Minerva. – Tik todėl,
kad pasakiau jog vėluoja. Neturėjo jokios teisės taip daryt.
-
Tai, - pasakė Dumbldoras, - akivaizdu. Bet aš ne tavęs klausiu, o profesoriaus
Sneipo.
-
Bet Albai...
-
Gerai, - numojo ranka Dumbldoras. – Nesikišiu į jūsų reikalus. Abu esat suaugę
žmonės, ir esu tikras, patys išspręsit šį nesusipratimą ar kas ten buvo.
Grįžkime prie šventės. Severai, eime. Anava ten mačiau skanų tortą su kremu, labai
noriu paragauti.
Sneipas,
kad ir nenorom, bet leidosi nusivedamas.
- Į ką jūs čia spoksote? – Makgonagal apšaukė
keletą nustebusių švilpinukų. – Grįžkit pas savo draugus, jei nenorit būti
areštuoti!
Persigandę
mokiniai spruko kas sau. Profesorė Makgonagal, piktai bambėdama po nosimi ir
plevėsuodama apsiausto skvernais, nudrožė prie Diegavirtės.
-
Severai, suvalgyk ką. Maistas šiandien toks skanus.
-
Nelkanas, Albai, - užprotestavo Sneipas.
-
Atrodai lyg iš koncentracijos stovyklos, - pareiškė Dumbldoras. – Tau reikia
geriau maitintis.
-
Ak, liaukis.
-
Gerai, jau gerai, - Dumbldoras įsidėjo penktą gabalėlį torto. – Beje, kaži kas
nutiko Hariui? Iš jo išraiškos atrodo, kad ne Kalėdos, o laidotuvės.
-
Iš kur man žinot, Albai, aš jo neganau, - sausai atsakė Sneipas, slapčia
nužvelgdamas Harį, kuris išties atrodė it žemę pardavęs. – Einu parūkyt, – tarė
pastebėjęs, jog Haris išsliūkino lauk.
-
Turėtum mest, Severai. Tai kenkia.
-
Susikišk savo patarimus pats žinai, kur, Albai.
Sneipas išėjo į sodą, atsidurdamas tarp
krūmų, vingiuotų dekoratyvinių takelių ir didelių akmens statulų. Rožyne
žybčiojo mirguliuojantys fėjų žiburėliai, buvo girdėti fontano teškenimas. Šen
bei ten, ant puošnių suolelių sėdėjo mokiniai, daugiausiai porelės. Sneipas
aptiko Harį pačiame sodo gale, sėdintį ant seno medinio suoliuko; berniūkštis
sėdėjo rankomis apsikabinęs pečius, tarsi mėgindamas sušilti, pasislėpti nuo
stingdančio žiemos šalčio.
-
Ką, dėl Merlino meilės, čia veiki, Poteri?
-
Nieko, pone.
-
Poteri, kai su tavimi kalbuosi, prašau žiūrėti į mane.
Haris
lėtai pakėlė galvą; jo akys buvo paraudę, lyg būtų verkęs.
-
Nieko, pone. Aš tik pavargęs.
-
Nemeluok, Poteri, - ramiai tarė Sneipas. - Kas vyksta?
-
Džinė... – pagaliau prašneko Haris. – Ji...
-
Džinė ką, Poteri? Nepagaunu ką čia mali.
-
Ji... ji pasakė man... kad, ji... ne... kad....
-
Kadkadutis! – supyko Sneipas. – Kalbėk žmoniškai, Poteri, antraip būsiu
priverstas panaudot legilimantiją. O kadangi užblokuot minčių taip ir neišmokai,
tai padaryt bus lengviau nei lengva.
-
Ji mane metė, - galop prisipažino Haris. – Pasakė, kad nenori rimtai draugauti,
kad nori pasilinksmint ir panašiai ir taip toliau. Na, suprantat...
Sneipas
atsiduso. Meilės reikalai nebuvo ta sritis, kurioje jis nusimanė. Jis tylėdamas
prisidegė cigaretę ir giliai užsitraukė.
-
Kiek tau metų, Poteri?
-
Aštuoniolika, pone.
-
Neatrodo, kad tokiems įsipareigojimams gerokai per anksti?
Haris
papurtė galvą.
-
Ne, pone. Aš visad maniau, kad Džinė yra mano vienintelė. O šiandien ji mane
paliko. Šūdas! – Haris nebesusivaldęs piktai trenkė kumščiu per suoliuką.
-
Raminkis, Poteri, - ramiu balsu tarė Sneipas. – Manau, kad pernelyg rimtai
priimi savo... – jis atsikrenkštė. – Susižavėjimą. Vaike, pagyvenk nors kiek.
Lakstyk po vakarėlius, žaisk kvidičą, pakibink kitas paneles, mokykis ir
apskritai – džiaukis nerūpestinga jaunyste. Priešingu atveju net nepastebėsi,
kaip būsi vedęs su penkiais vaikais, ypač, jei tavo išrinktoji yra Vizli, ir
ginčysies su žmona dėl kopūstų. Taigi,
Poteri, nusivalyk tą kankinio išraišką ir čiuožk į balių. Nagi!
Sneipas
buvo įsitikinęs, jog Haris spruks į šoną, vos tik supratęs, kad gali eiti.
Tačiau berniūkštis nė nepasijudino.
-
Daugiau nekartosiu, Poteri. Grįžk į puotą.
-
Einu, jau einu. – Haris atsistojo ir nudrožė per sodą, jausdamasis nei šiaip
nei taip. Ką tik išpliurpė Sneipui, kurio šitiek metų negalėjo pakęsti, tai, ko
net Roniui su Hermionai neketino pasakot.
-
Hari, štai kur tu! – Ronis pasitiko jį pusiaukelėj. – Kas jums daros, žmonės? Hermiona kaži
kur dingus, tu irgi.
-
Tiesiog išėjau prasivėdint, - Haris gūžtelėjo pečiais. – Verčiau paskubėkim.
Apsimesdamas,
jog patruliuoja, Sneipas pasuko pilies link. Nešdamasis rankoj burtų lazdelę,
ja karts nuo karto skirstė rožių krūmus. Iš daugelio krūmų pasigirsdavo
spiegimas ir išnerdavo tamsūs siluetai.
-
Smirdžiau! –
riktelėjo, kai šviesiaplaukis berniokas spruko iš už krūmo. Drakas iš
netikėtumo suakmenėjo.
-
Kitą kartą atimsiu taškus, Smirdžiau! – sušnypštė Sneipas. – Panele Įkyrėle, verčiau nesivargink, - metė
Hermionai, kuri bandė įlįsti kuo giliau į krūmus.
-
Nieko, pone... – sumikčiojo Drakas. – Mes tik...
-
Susitvarkyk ir drožk į Didžiają Salę. Dar kartą, dar nors vieną sykį pamatysiu
jus už šitų krūmų, būsit areštuoti. Ir, prašyčiau, panele Įkyrėle, užsisek
suknelę. – Sneipas gašliai nužvelgė Hermioną, kurios veidukas nusidažė tamsiai
bordine spalva, ji atrodė tarsi gavusi antausį. – Na, ko čia stypsot? Drožkit! – riktelėjo staigiai
braukdamas pro juos šalin.
Grįžęs
į Didžiąją Salę, pasičiupo stiklą ugninės ir atsistojo, patogiai atsišliejęs į sieną,
atokiau nuo visų kitų. „Išprotėję Vampyrai“ grojo it padūkę. Sneipas
patenkintas nužvelgė Makgonagal, kuriai sunki muzika akivaizdžiai nepatiko.
-
Severai! – Prie jo priėjo Lubinas. Iš kiek nukaitusio veido ir blizgančių akių
matėsi, kad jis lengvai įkaušęs. –
Linksmų Kalėdų. Kur basteisi visą vakarą?
-
Sode nučiupau Įkyrėlę ir Smirdžių besiglamžančius krūmuose, - šaltai atsakė
Sneipas, susiversdamas ugninės likučius.
-
A... – nutęsė Lubinas, mesdamas žvilgsnį į Hermioną, alpėjančią Smirdžiaus
glėby. Atrodė išties labai gražutė su savo kremine suknele ir ištiesintais
plaukais. – Kas galėjo pagalvoti, kad
ji... ir Drakas...
-
Jau geriau Smirdžius, nei Vizlis ar Nevėkšla, - Sneipas padavė tuščią taurę
aptarnaujančiam elfui ir pasiemė kitą. – Tas bent jau ne visiškas idiotas.
- Tačiau Drakas grynakraujis, o panelė
Įkyrėlė...
-
Niekai, Lubinai. Ji gan daili. Ko tokiam
Smirdžiui bereikia?
-
Bet garbės žodis, Severai, ne ji viena čia graži. Seserys Patil itin žavios. Ir
viešnia, atvykusi su Madam Maksima. Tie garbanoti plaukai, gulantys ant pečių
ir besiraitantys aplink veidą, o tos rudos šelmiškos akys, sunku jos
nepastebėti! Man atrodo, kad ši mergaičiukė geriau nei aritmomantiją išmano dalykus,
kurių neturėtų išmanyti.
-
Apie ką čia kalbi, Lubinai?
-
Nesakyk, kad neatkreipei dėmesio, Severai. Ta, su juoda suknute, garbanota, -
Lubinas atsargiu mostu parodė į merginą, stovinčią šalia Madam Maksimos. – Tai
panelė Klodina. Iš Biobetonso.
-
Jau apsiseilėjai, Lubinai, - kandžiai atsiliepė Sneipas. – Deja, Madam Maksima
savo mokines saugo it sarginis šuo.
Lubinui
nespėjus atsikirsti, prišoko profesorė Diegavirtė ir nusitempė jį į salės
vidurį. Dumbldoras su Makgonagal suko kažkokį improvizuotą valsą su polkos
elementais, profesorė vis susiraukdavo, kai tas užmindavo jai ant kojos.
Hagridas nerangiai šoko kadrilių su Madam Krūmine, o Madam Maksima sukosi
glėbyje laikydama mažučiuką profesorių Flitviką.
Sneipas
išėjo į terasą. Lauke vis stipriau šalo, ledinis vėjas vaitodamas žnaibė rankas
ir skruostus, ant sunkios it geležis žemės krito sniegas. Atsisėdęs ant žemučio
suoliuko ir sumurmėjęs šildantį burtažodį, atsiduso: laikinas kokaino sukeltas
saldumas pradėjo nykti, palikdamas jį tuščią, atbukusį ir išsigandusį.
- Nelinksma, a? – už nugaros sutilindžiavo
moteriškas balsas, primenantis sidabrinio varpelio skambesį.
-
Normaliai, - atsakė net nepasivargindamas atsisukti. – Kodėl klausi?
-
Nešokat, nesilinksminat, nevalgot, tik liurlinat ugninę. Oi, leiskit
prisistatyti, - mergina atsistojo priešais jį. – Aš Klodina.
-
Severas. – Sneipas lengvai spustelėjo jos ištiestą rankutę. Klodina
nusišypsojo, atidengdama eilę sveikų, baltų dantų. Buvo tikrai graži. Tamsiai
rudi, garbanoti plaukai siekė juosmenį, kavos spalvos akys šelmiškai žibėjo.
Lengvai kumptelėjusi nosytė darė jos veidą drąsų, net iššaukiantį, o žiūrėdamas
į putnias lūpas, Sneipas nejučia pagalvojo, kaipgi jos bučiuotų.
Ji
išsitraukė sidabrinį portsigarą ir užsirūkė.
-
Nepaskųsit manęs Madam Maksimai?
-
O turėčiau?
-
Turit tokią teisę, - nerūpestingai atsakė Klodina. - Jūs čia dirbat, tiesa?
-
Dirbu, - sausai pratarė Sneipas. – Nuodų ir vaistų mokytoju.
-
Taigi, galit išmokyt, kaip uždaryt į buteliuką garbę, išsivirti puikybės, net
kaip užkimšti kamščiu mirtį?
-
Jei tik nesi avigalvė, kokius paprastai gaunu mokyti, - pridūrė Sneipas. – Iš
kur žinai?
-
Biobetonse mūsų mokytoja tai kartodavo kas antrą pamoką. Tiesa, avigalviais
nevadina, - Klodina išsilenkė ir papurtė plaukus. – Tai citata iš „Nuodytojo
memuarų“. Gana nešvanki knygelė.
-
Taip? Neblogai! Norėčiau žinot, ką tu ten supranti? Viską?
- Kaip ten bebūtų, viską. Praeitą savaitę
perskaičiau Endžio Felino „Mažoji ragana“, baigiu Fogarčio „Snieguolė ir
pajacas“, žavinga!
-
Tai jau puikiai išsilavinsi skaitydama tokias nešvankybes! Ir iš kur trauki šiuos
skaitalus?
-
Tiek Biobetonse, tiek čia, Hogvartse, tam labai pasitarnauja Uždraustasis
Skyrius, - skambiai nusikvatojo Klodina. – Anksčiau knygas teko neštis slapčia,
tačiau suėjus pilnametystei mano vargai baigės.
-
Mažoji šelmė, - vyptelėjo Sneipas, jausdamas glostantį jos žvilgsnį. – Tavo
metų raganos daugių daugiausiai skaito pigius romaniūkščius apie platonišką ir
amžiną meilę, o tu...
-
Jūs tikite, kad platoniška meilė egzistuoja?
-
Nežinau, - Sneipas patraukė pečiais, šitaip staigiai užkluptas, - abejoju.
-
O aš ne, - ji pasislinko arčiau. – Visi, kas mane mylėjo, pirmiausiai norėjo
mylėti kūnu. Iki tam tikro amžiaus dėl to pykdavau, tačiau dabar suvokiu, kad
tai visiškai natūralu.
Tyčia
pakreipdama pašnekesį taip, kad Sneipo vaizduotė nuolatos būtų dilginama lengvos
erotikos, vengiant per didelio aiškumo, Klodina
kalbėjo taip laisvai, su vos vos jaučiamu flirto atspalviu, kad jis nejučiom
prisitaikė prie jos tono, nei pats varžydamasis, nei piktindamasis, veikiau
degdamas noru įsisiurbti į tas putnias lūpas ir baltą kaklą, paglamonėti,
perbraukti pirštais garbanotus plaukus. Taip jiedu kalbėjosi įvairiomis
temomis, daugiausiai apie knygas, į nieką per daug nesigilindami,
slidinėdami nuo vieno dalyko prie kito.
Staiga
Sneipas pajuto, kad negali pajudėti. Tiesiog sustingo. Klodina kažką įsijautusi
pasakojo apie dar vieną knygą, bet apimtas siaubo, beveik nebegirdėjo, kas jam
sakoma.
-
Kas jums?
-
Nežinau, - burbtelėjo Sneipas, stengdamasis paslėpti išgąstį. – Jaučiuos it
suakmenėjęs.
-
Kaip tai? – nustebo Klodina. – A, viskas aišku, - nusišypsojo pažvelgusi
viršun. – Amalas, - tarė parodžiusi į augalą tiesiai virš Sneipo galvos. – Gali
būti mirtinas, jei jo paragausi.
-
Šūdas... – nusikeikė jis. – Pra...
-
Bučinys irgi gali būti mirtinas. Jei tik panorėsi, - ir Klodina, žengusi vieną
ryžtingą žingsnį, suėmė delnais Sneipo veidą ir smarkiai pabučiavo į lūpas. Ilgai,
svaiginamai.
Sneipas
nepasijuto, kaip apkabino ją per liemenį ir atsakė įniršusiu, alkanu, beveik
skaudžiu bučiniu. Buvo taip malonu jausti ją glėbyje, lanksčią, mažytę, jaukią
ir lengvą it pūkas.
Galop,
pritrūkęs kvapo, atsitraukė. Jautės taip, lyg jo galva būtų pilna vatos. Arba
vandens.
-
Ar žinai, kad amalo kerams nutraukti pakanka burtažodžio?
-
Man labiau patinka laikytis tradicijų, - ramiai atsakė Klodina. – Linksmų Kalėdų,
mon ami, - ir daugiau nepratardama nė
žodžio, pasuko durų link.
Sneipas
į balių negrįžo. Klaidžiais ir tamsiais pilies koridoriais patraukė į savo
kambarius. Atrodė, lyg į gyslas kas būtų įpylę ugnies. Ant savo kaklo tebejautė
šiltas rankas, jos bučinys tebedegino lūpas, o kvepalų aromatas sklaidėsi
aplink galvą kaip kokie senoviški kerai, iš kurių neįmanoma išsivaduot.
Pirmiausia ramiai įkvėpiau, o tik vėliau galėjau ramiai parašyti komentarą. Hermiona su Draku - žiauriai gerai sugalvota ir netikėta! Haris be Džinės irgi neblogai. Labiausiai patiko tai, kad Sneipas vis dar yra toks pat kvailas, tačiau vis tiek mano mėgstamiausias veikėjas, intriguojantis kas kelis žodžius. Sėkmės rašant toliau,nes kol kas tai tobula.
AtsakytiPanaikinti